SGD terminalas „Independence“: nepamatuota idėja baigėsi brangia nuoma, kelis kartus viršijusia jo kainą
Dar praėjusių metų gruodžio mėnesį gyventojus pasiekė žinia, kad Lietuva pagaliau įsigijo suskystintų gamtinių dujų (SGD) laivą-saugyklą „Independence“ (angl. „Nepriklausomybė“). Terminalo operatorė valstybės valdoma „KN Energies“ saugyklą išpirko už beveik 140 mln. eurų iš Norvegijos įmonės „Hoegh LNG“. Nors tai žiniasklaidoje buvo pranešta kaip itin svarbus žingsnis užtikrinant Lietuvos energetinę nepriklausomybę[1], visgi verta prisiminti, kad per dešimtmetį buvo iššvaistytos didžiulės pinigų sumos, kurios siekia apie milijardą eurų.
Tad pažvelkime į šio itin brangaus pirkinio istoriją. Viskas prasidėjo dar 2012 metais, kai Europos Komisija atmetė idėją dėl regioninio Baltijos šalių SGD terminalo Lietuvoje, nurodydama, kad jo įrengimas būtų pernelyg brangus ir išbalansuotų dujų tinklą. Todėl Lietuva nusprendė jį statyti savo lėšomis. Lietuvos politikai netgi nusprendė nesidalinti terminalo išlaikymo našta su kaimyninėmis šalimis. O tai, kaip vėliau paaiškėjo, tapo didžiuliu finansiniu sunkumu ir nežinia kam iššvaistytomis lėšomis.
Lietuvos suskystintų gamtinių dujų terminalas „Independence“ buvo pastatytas Pietų Korėjoje, „Hyundai Heavy Industries“ laivų statykloje[2]. Statybos darbai oficialiai pradėti 2012 m. rugsėjį, o 2014 m. vasarį laivas pakrikštytas „Independence“ vardu[3]. Tų pačių metų gegužę laivas išplaukė iš Korėjos, o spalio 27 d. triumfuojančiai įplaukė į Klaipėdos uostą. Po bandomojo dujų krovinio iškrovos kitą dieną, 2014 m. gruodžio 3 d. terminalas oficialiai pradėjo komercinę veiklą[4].
Tačiau svarbu įsidėmėti, jog terminalas nebuvo Lietuvos nuosavybė. Jį maždaug už 250 mln. JAV dolerių nusipirko Norvegijos kompanija „Hoegh LNG“, kuri, savo ruožtu, jį išnuomojo Lietuvai. Šis faktas kelia klausimų: kodėl Lietuva terminalą išsinuomojo iš Norvegijos, užuot pati jį įsigijusi tiesiogiai iš gamintojo? Vietoj tiesioginio pirkimo, Lietuva pasirašė ilgalaikę nuomos sutartį, su galimybe terminalą išsipirkti tik po dešimties metų už iš anksto sutartą kainą[5].
Ankstesnė Energetikos ministerijos vadovybė argumentavo, kad taip greičiau įgyvendins projektą, nors dar 2012 m. Valstybinė kainų komisija klausė, kodėl neieškoma būdų sumažinti būsimą finansinę naštą vartotojams, pavyzdžiui, pritraukiant investuotojus ar kitą paramą. Tačiau projekto vykdytojai pasirinko kitokį kelią: visas išlaidas dengti vartotojų lėšomis (per vadinamąją „saugumo dedamąją“ dujų tarife).
Terminalas Lietuvos valdžios visada buvo vadintas svarbiu energetinės nepriklausomybės simboliu, tačiau jo kaina ir finansiniai įsipareigojimai nuo pat pradžių buvo labai brangūs ir vargu ar tinkamai pamatuoti. Pagal sutartį su „Höegh LNG“, Lietuva kasdien mokėjo ~168,5 tūkst. eurų už laivo nuomą[6]. Tai sudaro apie 61,5 mln. eurų per metus arba ~614 mln. eurų per visą 10 metų laikotarpį.
Ši suma apima ne tik patį laivą, bet ir įgulą, techninę priežiūrą bei operavimą, kuriuos taip pat teikė nuomotojas. Kiti išlaikymo kaštai – terminalo eksploatacija, infrastruktūros priežiūra, kuras – kasmet sudarydavo dar dešimtis milijonų. Skaičiuojama, kad bendras metinis Klaipėdos SGD terminalo biudžetas siekė apie 86–90 mln. eurų[7].
Taigi, su laiku tapo aišku, kad Lietuva už terminalo nuomą ir jo priežiūrą sumokėjo kur kas daugiau nei buvo vertas pats terminalas.
Lieka neaišku, kodėl dėl terminalo priimti tokie brangūs sprendimai
Nepaisant to, jog terminalas jau oficialiai tapo Lietuvos nuosavybe, svarbiausias klausimas taip ir liko neatsakytas – kodėl buvo priimti tokie brangūs ir atrodytų visiškai nelogiški sprendimai. Žinodama apie terminalo aukštą kainą ir brangias nuomos sąlygas, Lietuvos vyriausybė ir Seimas vis tiek priėmė sprendimus, kurie padidino šalies finansinę naštą.
Tiesa, pagrindinis SGD terminalui skiriamų lėšų šaltinis buvo SGD terminalo priedas dujų tarife, kitaip vadinamas saugumo dedamąja, kurią moka visi dujų vartotojai. Tad valdžios atstovams galbūt tiesiog nerūpėjo, kokią naštą užkrauna ant vartotojų pečių.
O pati didžiausia finansinė našta teko didžiausiam dujų vartotojui – Jonavos trąšų gamyklai „Achema“. Vien „Achema“ per 2013–2018 m. sumokėjo ~101 mln. eurų terminalo mokesčių, o vėliau buvo rašoma, kad iki 2024 m. ši suma turėjo išaugti iki ~239 mln. eurų[8]. Tai reiškia, kad viena įmonė padengė beveik ketvirtadalį visų 10 metų nuomos kaštų. Be to, įmonei sumažinus dujų vartojimą perpus, ji vis tiek buvo verčiama mokėti pilną nustatytą metinį mokestį.
Skola gula ant lietuvių pečių: per 10 metų vartotojai sumokėjo ~1 mlrd. Eur, terminalo išpirkimui pasiskolinta 160 mln. Eur
Be to, verta pažymėti, jog nepaisant to, kad dabar terminalas pagaliau yra atsidūręs Lietuvos rankose, tam šalis ir vėl turėjo įsiskolinti. Išpirkimui finansuoti dar 2020 m. buvo pasirašyta 160 mln. eurų paskolos sutartis su Šiaurės investicijų banku[9]. Taip pat anksčiau, 2019 m., paimta ~134 mln. eurų paskola siekiant sumažinti kasmetinius išlaikymo kaštus, perskirstant naštą ilgesniam laikotarpiui. Tad Lietuva ne tik visą dešimtmetį smarkiai permokėjo už terminalo nuomą, išlaikymą bei pačias dujas, bet dar ir įsiskolino, kad pakoreguotų išlaikymo kaštus ir pagaliau įsigytų terminalą.
Dabar politikai tikisi, kad eksploatacija ateityje bus pigesnė nei mokant nuomos mokestį užsienio kompanijai. Yra tikinama, kad nepaisant to, jog paskolas vis tiek reikės grąžinti, mokėtinos palūkanos mažesnės nei buvusi nuomos marža. Tik kodėl apie tai nebuvo pagalvota dar pačioje pradžioje, kai vietoj pirkimo buvo pasirinkta nuoma?
Ne veltui Seimo narys Artūras Skardžius „Independence“ vadino spąstais, į kuriuos Lietuva pati įlindo ketvirčiui amžiaus. Jis atkreipė dėmesį, kad Vyriausybė socializavo projekto kaštus – „komercinis projektas, kurio kaštus sumoka Lietuvos gyventojai“.
Pasak A. Skardžiaus, užuot spaudus norvegus dėl nuomos kainos mažinimo, valdžia sutiko su esamomis sąlygomis, o negalėdami apmokėti sąskaitų dabartiniai vartotojai užkraus skolas ateities kartoms.
Iš viso per 2014–2024 m. Lietuvos vartotojai už terminalo išlaikymą sumokėjo apie 0,9–1 mlrd. eurų. O pridėjus būsimas paskolų įmokas iki 2044 m., suma dar išaugs.
Jau yra paskaičiuota, kad galutinė „Independence“ kaina Lietuvai viršys 1,3 mlrd. eurų, nors tokio pat tipo naują laivą šiandien rinkoje būtų galima nupirkti už ~220 mln. eurų – t. y. projektas kainuos beveik 1 mlrd. eurų daugiau nei galėtų.
Lietuva galėjo rinktis daug pigesnius, jungtinius projektus
Čia reikėtų pažymėti, kad dar projektavimo stadijoje buvo svarstomi įvairūs keliai, kaip užsitikrinti dujų tiekimą. Viena alternatyva – regioninis terminalas su ES parama. Tačiau, kaip minėta, Briuselio vertinimu toks objektas Lietuvoje būtų per brangus, tad parama nukreipta kitur. Bet tai nebuvo vienintelė išeitis, kuri būtų išgelbėjusi Lietuvą nuo prarastų milijonų.
Estija ir Latvija siūlė statyti terminalą pas save (Taline ar Paldiskyje Estijoje, arba Skultėje Latvijoje). Tačiau deryboms stringant Lietuva nusprendė nebelaukti ir nuskubėjo SGD terminalo keliu viena, be jokių pagalbininkių. Kas vargu ar buvo labai logiška idėja, nes Latvijos siūlyto Skultės terminalo investicijos būtų 3 kartus mažesnės, o eksploatacija – 8 kartus pigesnė nei Klaipėdos[10].
Kitas variantas – dujų jungtys su Lenkija ir Latvija. 2022 m. baigtas tiesti dujotiekis į Lenkiją (GIPL) iš tiesų dabar leidžia importuoti dujas ir iš kitų šaltinių, tačiau 2014 m. tokios jungties dar nebuvo. Buvo galima likti laukti vien jungčių, tačiau politikai to nenorėjo, nes būtų tekę ir toliau pirkti dujas vien iš „Gazprom“.
Taigi, galima sakyti, jog Lietuva įsivėlė į itin daug pinigų kainavusio terminalo istoriją tik todėl, kad nenorėjo nei laukti, nei bendrauti su kitomis valstybėmis, statant bendrą terminalą kaimyninėse šalyse. Blogiausiu atveju valdžios atstovai galėjo iš karto pirkti terminalą be jokios nuomos, tačiau vietoj to buvo nuspręsta prarasti apie 1 milijardą eurų.
