Pražudyti gali ne tik vėžys, bet ir nuobodus gyvenimas
Tik gėlės kvapas, kurio neradome, melodijos, kurių negirdėjome, aidas ar naujienos iš šalies, kurioje niekada nebuvome, atspindi mūsų gebėjimą būti žiauresniems nei pats ilgesys. Ir vis dėlto ilgesys yra viena iš galingiausių kūrybinių jėgų: iš mūsų prasmės ilgesio atsirado visas menas; iš tiesos ilgesio – mokslas; tuo tarpu meilės ilgesio dėka atsiranda pats gyvenimo faktas.
Šią buvimo potekstę galime pavadinti neaiškiu nuolatiniu ilgesiu už realybės horizonto, glūdinčio nepasiekiamuose sielos sluoksniuose, kurių troškimas yra paslaptis, taip skaudinanti, jog jai keršija nostalgija, romantizmas ar paauglystė; paslaptis, persmelkianti tokiu saldumu, kad kai labai intymaus pokalbio metu tampame „nepatogūs“, nejučia pradedame juoktis iš savęs.
Nei pinigai, nei šlovė, net ir ne finansinis „pragiedrėjimas“ skatina kai kuriuos šiuolaikinius mokslininkus kaupti žinias; pastarieji neretai ieško kažko nuostabaus ir gražaus, bet – pasaulietiškai – visiškai nenaudingo.
Didįjį meną ir mintis iš tiesų visada motyvavo ne tik pinigų uždirbimas, net jei tai pasirodė kažkur pakeliui (rezultate). Pankrokas, žinoma, nelabai panašus į paukščių stebėjimą; tai dažnai būna skirta statuso siekimui ir apsimetinėjimui: įkuriate grupę, pasirašydami sutartį, jog gautumėte atlygį. Tačiau kartais turime išpildyti savo svajones, nes aplinkybės gali mus „prispausti“ prie grabo lentos.
Galbūt nustebsite, bet mūsų burbulų pūtimo kultūra daliai subtiliau mąstančių žmonių vis tik nusėdo kaip širdžiai mielas rūkas, įtikindamas, jog kai kuriomis veiklomis verta užsiimti vien todėl, kad jos dalijasi tuo, kas gražu, gera ar tikra.
Taigi, nors paukščių stebėjimas nelaimės prezidento posto ar Beverli Hilso dvaro, ir muzikavimas su draugais neišgydys vėžio ir neįkurs kolonijos Marse, tikrasis žmonijos projektas – suprasti save kaip asmenybę, sukurti gerą pasaulį gyventi ir siekti abipusio klestėjimo.
Geras gyvenimas – laisvė nuo mažų ir didelių komunalinių paslaugų mokesčių
Niekas nesiginčytų, jog XXI amžiaus kultūra – bemaž planetiniu mastu – orientuota į praktinius naudingumo, efektyvumo ir poveikio principus. Bet ko – idėjos, veiklos, meno kūrinio bei santykio su kitu žmogumi – vertė nustatoma pragmatiškai: dalykai yra geri tiek, kiek jie yra instrumentiniai, o „instrumentiškumas“ paprastai apibrėžiamas kaip gebėjimas gaminti pinigus ar daiktus.
Dėl „lipkime kitiems per galvas ir išdraskykime autentiškumui akis“ mąstymo modelio jaunuomenė yra įtraukiama į siaurą pelningų „pokyčių“ rinkinį verslo, konsultavimo ir teisės srityse; taip pat pastarieji krypsta į vadinamų „santykių ekspertų-patarėjų“ statuso pusę, matuodami „didelės vertės“ draugo įsigijimo galimybę.
Produktyvumas – pagrindinė šio laikmečio dorybė, dabar eksportuojama visame pasaulyje. Tačiau drįsčiau teigti, jog esmė yra ne užsidirbti mėsos, o žinoti gyvenimo, kurį maitina mėsa, pabaigą ir tikslą.
Kitais žodžiais tariant, džiugiam žmogaus gyvenimui reikia prasmės ir tikslo, kurių jokia stabilia prasme negalima įgyti turto dėka – tai visuomet yra tik priemonė, kaip ir šiuolaikinė „laisvės“ idėja, įkurdinusi pasitikėjimo nekeliančius socialinius vaidmenis.
Šiaip ar taip, ne visada vien produktyvi veikla yra sveikintina.
Žiūrėjimo pro langą, muzikos klausymo ar vulgaraus spoksojimo į kaimynų sodą rezultatas taip pat gali būti įstabus, – tai paliudytų ir kaimo pėdsekys, ir bitininkas, ir šiltnamio „įkūrėjas“: muzikos kūrimo džiaugsmas ar matematikos studijos mus maitina ir pakylėja dvasiškai, o ne tiesiog suteikia psichinių ar kūniškų malonumų. Ir kuo dažniau užsiimame malonia veikla, tuo labiau tobuliname savo jautrumą ir imlumą – šios savybės leidžia atkreipti dėmesį į pasaulį, mokytis iš jo ir jame veikti.
Kaip derlinga gerai prižiūrima dirva, gražių dalykų siekimas gali įnešti daugiau gėrio ir grožio, – vienas geras eilėraštis įžiebia tuziną kitų; darni santuoka, vedama nesavanaudiškumo, o ne statuso įgijimo, yra pavyzdys ir įkvėpimas draugams, šeimai bei visuomenei[1].
Tam pritaria ne tik sąmoningumo mokytojai, bet ir senųjų laikų filosofai.
Aristotelis savo laiku tvirtino, jog laimingas gyvenimas negali būti sumažintas iki tokių priemonių, kaip pinigai ir pareigos; pragyvenimas, be abejo, priklauso nuo materialinių gėrybių, bet norint gyventi džiugiai, reikia įžvelgti prasmę už biuro sienos ribų[2].
Nėra sidabrinės kulkos žmones žudančiam produktyvumui spręsti
Kiekvieną minutę teikiama didelė vertybė, dėl ko idėja skubėti kaip svarbiausias gyvenimo tikslas neabejotinai yra pavojingiausias džiaugsmo priešas.
Mes reflektyviai kaltiname internetą dėl ėsdinančios prievartos, pamiršdami, kad kiekviena technologija yra simptomas ir mūsų troškimų bei patologijų priežastis[3]. Dėl to palengvėjimas nuo mūsų pačių sukeltų negalavimų turi atsirasti ne kovojant su simptomais, o ištyrus priežastis, dėl kurių šiuolaikinis žmogus naktį „stulpu“ griūva į lovą, užbaigęs ilgą dienos darbų maratoną.
Tikiu, jog „kiek tik įmanoma ir kuo greičiau“ šūkio akivaizdoje mums tiesiog trūksta džiaugsmo. Šiuo atveju verta įsidėmėti viena: tam tikruose sluoksniuose ribų brėžimas reikalauja ryžto praleisti premjerą; platesniuose vandenyse – tenka įgyti drąsos neskaityti dienraščio. Mokymasis „semti“ gyvenimą mažomis dozėmis – nepersidirbti ir „neužtinginiauti“ – eina koja kojon su pasitenkinimo jausmu, lyginant su tais, kurie slampinėja per gyvenimą ir vemia straipsnių apačioje.
Mano patarimas žmogui, kenčiančiam nuo laiko stokos ir apatijos, yra toks: kasdien ieškokite kuo daugiau džiaugsmų, o didesnius, reiklesnius malonumus taupykite kasmetinėms (ne metai iš metų atidedamoms) atostogoms, juolab, ne kitam gyvenimui.
