Darbo aprangos etiketas: sportinių kelnių era baigėsi

Profesinė apranga – nepasakytų taisyklių minų laukas

Kai dėl koronaviruso pandemijos didžioji dalis darbuotojų buvo išsiųsti namo, gyvenimas persikėlė į žemesnės skiriamosios gebos virtualų pasaulį, kuriame „įsisukime į chalatus“ mada užėmė pirmąjį planą, avalynė „Crocs“ tapo antra oda, o kelnės ištampytais keliais užpildė kone visas kambaryje esančias lentynas. Aišku, vargu ar greitai pamiršime mažiausiai pusdienį trunkantį sėdėjimo namuose džiaugsmą, bet aš manau, kad prisitaikymas prie apšlifuotų pandeminių vėžių ilgai užtrukti neturėtų.

Visi žinome, jog nuolankūs mūsų kūnai paklūsta įstatymams, o oficialios uniformos, dėvimos mokyklose, ligoninėse ar teismuose yra vienas iš drausmingos visuomenės apraiškos būdų, mat „antisanitarinis“ mąstymas, lydimas originalaus stiliaus, yra suvokiamas kaip mirksintis įspėjimas – viskam prieštaraujantis dantytas signalas, kurį reikia tučtuojau sunaikinti. Ir visgi, nors turime atitikti nustatytą stilių, jį galima šiek tiek koreguoti.

Dabar, kai vyksta grįžimo į darbo vietas „procedūra“, tikėtina, jog patogios suknelės pakeis poilsio drabužius, kurie buvo populiarūs pandemijos pradžioje. Tuo tarpu vyrai, ko gero, atlaisvins kaklaraiščius ir pasirinks truputį didesnius švarkus bei marškinius, jog paslėptų išryškėjusius pilvus, atsiradusius per paskutinius kelis mėnesius. Ir anokia čia bėda: pandemijos gniaužtams atsilaisvinus, galime atsilaisvinti ir mes.

Tiesa ta, kad kai pirmą kartą prisijungiate prie naujos darbo vietos ir šviežios komandos, geriau yra (atsargiai) klysti ir pradžioje apsirengti pernelyg oficialiai, kol suprasite, koks yra aprangos kodas: jeigu dėvite švarius, tvarkingus ir profesionalius drabužius, „į lankas“ tikrai nenuklysite^[1].

Kita vertus, jei, galbūt, ganėtinai atsainus požiūris į aprangą „Zoom“ susitikimų metu atrodė tinkamas, tai toli gražu nereiškia, jog šis komforto siekis nepakenks tiesioginio kontakto metu kuriamam įvaizdžiui.

Pasakykite „ne“ paplūdimio bei sporto drabužiams

Nesvarbu, ar dirbate garsioje reklamos agentūroje, ar advokatų kontoroje – net esant itin karštam orui turite kontroliuoti tai, kaip atrodote ir jaučiatės: galbūt jums tenka nuolatos lankstytis bei judėti, kad pasiektumėte tam tikrus objektus, dėl kurių turėtumėte rengtis kažką uždaresnio? Ir visgi, svarbiausia neatrodyti taip, lyg atostogautumėte, nebent dirbate dienos stovykloje.

Be abejo, nevalia pamiršti ir iškirptės gylio, kuris neturėtų būti didesnis nei pusė sprindžio; tuo tarpu sijono / suknelės apatinė linija privalo eiti ten (arba žemiau), kur nusileidžia vidurinis ištiestos rankos pirštas^[2]. Bet kokiu atveju, drabužiai neturėtų varžyti kvėpavimo, vasaros metu būti laisvi ir šviesūs.

Kalbant apie šilčiausią metų laiką, patartina vengti šlepečių: jei dėvėsite avalynę atvirais pirštais, būsite įvertintas pagal pedikiūro kokybę (arba jo trūkumą). Kita vertus, ar norėtumėte, jog kažkas pamatytų įaugusį nagą ar deformuotą kojos pirštą? Tai blaško dėmesį ir nutraukia produktyvumo srautą. Priklausomai nuo jūsų darbo specifikos, dėvėti sandalus taipogi gali būti pavojinga, nesaugu ir nehigieniška.

Taip pat privalu pasakyti garsų „ne“ paplūdimio ar sporto salės drabužiams. Žinoma, sportiškas įvaizdis gali būti stilingas, tačiau šortai, nertinis su gobtuvu ar jogos drabužiai paprastai nėra tinkamos darbo aprangos dalis, nebent, aišku, dirbate paplūdimyje ar sporto salėje.

Ir paskutinis momentas: jūsų apatiniai drabužiai turi likti savo vietoje (paslaptyje). Ir visai nesvarbu, jog dėvite „Victoria's Secret“ liemenėlę – ji turi būti matoma tik jums. Be kita ko, jei nesate tikri dėl savo drabužių pasirinkimo, prieš einant į darbą patartina dar kartą žvilgtelti į veidrodį ir užduoti sau šį klausimą: „Jei generalinė direktorė ar klientas netikėtai pakviestų mane pietauti, ar man reikėtų dar kartą persirengti? Jeigu jūsų atsakymas yra teigiamas, apsisukite ir grįžkite prie savo spintos, kad išsirinktumėte ką nors prašmatnesnio.

„Kopijuokite“ savo kolegas

Faktas tas, jog niekas stipriai nesupyks, jei mokyklos baigimo finale vilkėsime tai, ką dėvėjome  naktį. Tačiau darbo pasaulyje drabužiai yra itin svarbus akcentas, ypatingai jeigu jūsų pareigos yra susijusios su įvairių sandorių sudarymu. Ir net jei biure nematote rašytinio aprangos kodo, jums ir jūsų viršininkui nėra nieko gėdingiau, nei būti pakviestam į asmeninį serialo „Ko negalima dėvėti“ epizodą dėl profesinių standartų neatitinkančio įvaizdžio.

Kita vertus, jei nežinote kuo rengtis, klauskite: daugelis biurų neturi oficialaus aprangos kodo, darant prielaidą, kad darbuotojai tai išsiaiškins patys, tačiau jeigu negalite to išsiaiškinti stebėdami kitus darbuotojus, klauskite, ar yra tinkamos mados politika.

Verslo formatas, kitaip dar vadinamas „posėdžių salės apranga“, yra mažiausiai lanksti profesinės mados kategorija, paprastai skirta aukščiausio lygio vadovams, buhalteriams ir teisininkams: vyrai turėtų dėvėti kostiumą, kaklaraištį (bet nebūtinai) ir tvarkingus juodus batus su kojinėmis; moterims geriausias pasirinkimas yra kelnės arba vidutinio ilgio sijonas ir prie jų priderintas švarkas bei konservatyvi palaidinė. Abiejų lyčių atstovai turėtų nepersistengti su ryškiomis spalvomis, masyviais aksesuarais ar makiažu.

„Profesionalus“ aprangos kodas reiškia šiek tiek daugiau laisvės: vyrai turėtų dėvėti marškinius, tačiau tinka ir megztinis. Kaklaraiščiai yra oficialiai neprivalomi, galimos ir įvairesnės spalvos, tačiau oranžinis smokingas turi likti jūsų spintoje iki Helovino; moterys gali dėvėti konservatyvią subtilios spalvos suknelę, palaidinę ar megztinį, kurių rankovės bus bent trijų ketvirčių ilgio. Taip pat gali būti kūrybiškesnės naudodamos papuošalus bei makiažą. Beje, pėdkelnės nėra privalomos

„Verslo kasdienis“ stilius yra ta vieta, kurioje abiejų lyčių darbuotojai gali palengva atsidusti ir atsisakyti kostiumų: moterys gali rinktis palaidines trumpomis rankovėmis arba be rankovių, jei jos pasiūtos iš biurui tinkamo audinio, o dekoltė sritis yra uždengta, tuo tarpu sijono linija gali pakilti kelis centimetrus virš kelių^[3]. Tiesa, jos gali avėti plokščiapadę avalynę, tačiau patartina, jog jos priekis būtų „V“ formos. Vyrams švarkai yra neprivalomi, galima mūvėti ir paprastas neutralios spalvos kelnes bei polo marškinėlius. Beje, čia tinkami ir batai be kojinių.

Kalbant apie džinsus, matomas tatuiruotes ir auskarus bei ryškią plaukų spalvą, tam tikruose biuruose tai galbūt nebus draudžiama, tačiau įsitikinkite, kad nesate vienintelis „džinsinis audinys“ biure. Kita vertus, jei dėvėsite, tarkime, ryškios spalvos kostiumą, kaip manote, ar žmonės galvos, kad turite originalių idėjų, ar kad esate nerimtas žmogus? Taigi, verta susimąstyti.