Kodėl Donaldas Trampas nusprendė kovoti su juodaodžių rasizmu?
JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) įvykdė savo pažadą nubausti Pietų Afrikos Respubliką (PAR) ir pasirašė įsaką nutraukti bet kokią pagalbą šaliai dėl baltųjų mažumos teisių pažeidimų. [1]
Tarp jo šalininkų yra milijardierius Ilonas Maskas (Elon Musk), kilęs iš Pretorijos, kuris kartu su kitais administracijos nariais tvirtina, jog neseniai Pietų Afrikos prezidento Sirylo Ramafosos (Cyril Ramaphoso) pasirašytas žemės nusavinimo įstatymas diskriminuoja afrikanerius – baltuosius Europos kolonistų palikuonis. Afrikanerių politinės ir žmogaus teisių organizacijos, kurios daugelį metų užsiėmė savo interesų lobizmu Jungtinėse Valstijose, perspėja, kad rasinė neapykanta Pietų Afrikoje pasiekė aukščiausią tašką ir lemia smurtinius juodaodžių išpuolius prieš baltųjų ūkininkų bendruomenes.
Afrikaneriai yra etninė baltųjų Pietų Afrikos gyventojų grupė, Europos kolonizatorių, daugiausia olandų, palikuonys, atvykę į PAR maždaug prieš 370 metų. Jie buvo pagrindinė apartheido režimo dalis, o įtampa tarp kai kurių jų grupių ir juodaodžių gyventojų išliko net ir po jo žlugimo.
Afrikaneriai paprastai išskiria dvi istorines subkultūrines bendruomenes: iškyšulio olandus (Cape Dutch, Keiptauno rajono gyventojai, kurie ten nuolat gyveno nuo olandų kolonizacijos ir susitaikė su britų okupacija) ir būrus (baltieji ūkininkai, vedantys konservatyvų gyvenimo būdą).
Tarp garsių afrikanerių yra kovotojas Drikusas diu Plesi (Dricus du Plessi), golfo žaidėjai Ernis Elsas (Ernie Els) ir Luisas Ustheizenas (Louis Usthuizen) bei aktorė Šarlis Teron (Charlize Theron). Visgi bene labiausiai žinomas išeivis iš PAR yra milijardierius, „Tesla“ ir „SpaceX“ įkūrėjas I.Maskas. Jis gimė šalies sostinėje Pretorijoje, bet paliko PAR dar praėjusiame amžiuje, kai šalį valdė apartheidas.
Sudėtinga situacija lėmė masinį baltųjų išvykimą
Praėjusio amžiaus pabaigoje baltieji gyventojai sudarė 21 procentą visų Pietų Afrikos gyventojų. Tačiau susilpnėjus apartheido režimui ir po jo galutinio žlugimo 1994 m., ši dalis pradėjo sparčiai mažėti.
Neseniai tarpusavyje kovojusios rasinės grupės negalėjo rasti bendros kalbos tarpusavyje. Nusikalstamumas augo, o kartu su juo didėjo ir socialinė įtampa. Ilgą laiką afrikaneriai nesiryžo samdyti juodaodžių darbuotojų, bijodami dėl savo saugumo. Daugelis norėjo apsiginkluoti ir persikelti iš miestų į ramesnius priemiesčius. Kiti pasirinko emigruoti, daugiausia į Australiją, JAV ir Europos šalis. 2017 m. baltieji tesudarė 8 proc. PAR gyventojų. Pietų Afrikos statistikos duomenimis, šiandien šalyje yra apie 4,5 milijono baltųjų gyventojų, o jų skaičius ir toliau mažėja.[2]
Daugelis baltųjų mažumos atstovų, likusių Pietų Afrikoje, nuolat praneša apie juodaodžių gyventojų vykdomą diskriminaciją ir smurtavimą. Taip, jų nuomone, pastarieji siekia atkeršyti už apartheido nuodėmes.
Įdomu, kad 1991 m. Pietų Afrikos žemėlapyje pasirodė nedidelis Oranijos gyvenvietė, skirta išskirtinai baltiesiems gyventojams. Ją įkūrė Karelo Boshofo (Karel Boschoff) vadovaujama afrikanerių grupė. Žemės sklypas netoli Flutjeskralio kaimo prie Oranžinės upės Šiaurės kyšulio provincijoje buvo nupirktas privačion nuosavybėn, o jame buvo įkurta baltųjų kolonija. Jos gyventojų skaičius siekia maždaug 1,6 tūkst. žmonių.[3]
Gyventi ir dirbti Oranijoje gali tik baltieji. Čia persikėlę afrikaneriai teigia, kad tai vienintelė vieta Pietų Afrikoje, kur jie jaučiasi saugūs ir turi galimybę išsaugoti savo protėvių paveldą.
Pietų Afrikoje ne kartą rasiniu pagrindu buvo žudomi baltieji ūkininkai
Per pastarąjį dešimtmetį Pietų Afrikoje ne kartą rasiniu pagrindu buvo žudomi baltieji ūkininkai. Tačiau statistika rodo, kad šie išpuoliai sudaro tik nedidelę dalį visų šalyje įvykdomų žmogžudysčių.
Pasak organizacijos, stebinčios išpuolius prieš ūkius, 2023 metais buvo nužudyti 49 ūkininkai ir jų šeimos nariai, o bendras žmogžudysčių skaičius šalyje viršijo 27 tūkst.[4]
Tačiau afrikaneriai skundžiasi ne tik dėl smurto, bet ir dėl vyriausybės diskriminacijos, kuri palankiau vertina juodaodžius Pietų Afrikos gyventojus tokiose srityse kaip verslas ir žemės nuosavybė. Humanitarinių mokslų tyrimų tarybos 2023 m. atliktos apklausos duomenimis, 79 proc. afrikanerių išreiškė nepasitenkinimą padėtimi šalyje. 47 proc. afrikaneriai laiko save diskriminacijos aukomis, o tai yra didžiausias procentas iš visų etninių grupių Pietų Afrikoje.[5]
Afrikaneriai rado įtakingą sąjungininką – JAV prezidentą D. Trumpą
Jis išleido dekretą, kuriuo:
palengvina baltųjų Pietų Afrikos gyventojų migraciją į Jungtines Valstijas, vertinant juos kaip pabėgėlius, bėgančius nuo „valstybės remiamos diskriminacijos, įskaitant turto konfiskavimą“;
įšaldo finansavimą Pietų Afrikai, kol bus baigtas tyrimas dėl galimos afrikanerių diskriminacijos.
Nežinoma, ar I. Maskas, gyvenęs Pietų Afrikoje iki 17 metų ir ne kartą kritikavęs šalies vyriausybę, turėjo įtakos sprendimui, tačiau dar 2023 m. jis išreiškė susirūpinimą dėl baltųjų gyventojų padėties Pietų Afrikoje, teigdamas, kad kairiojo sparno „Kovotojų už ekonominę laisvę“ partija atvirai siekia baltųjų žmonių genocido.
D. Trampas atkreipė dėmesį į šią problemą per savo pirmąją kadenciją. 2018 metais jis nurodė valstybės sekretoriui Maikui Pompėjui (Mike Pompeo) išnagrinėti „ūkių konfiskavimo“ ir „masinių ūkininkų žudynių“ Pietų Afrikoje klausimą. Tuo pačiu metu afrikanerių žmogaus teisių organizacijų atstovai atvyko į JAV, kur susitiko su Džonu Boltonu (John Bolton) ir Tedu Kruzu (Ted Cruz), tačiau jokių konkrečių veiksmų nebuvo imtasi.[6]
Afrikaneriams D. Trampo vykdomasis įsakas tapo daugelio metų tarptautinio lobizmo kulminacija.
„Tai, kas įvyko sprendimo priėmimo naktį, yra bene reikšmingiausi tarptautiniai veiksmai prieš Pietų Afriką nuo 1994 metų, kai apartheido režimas prarado valdžią“, – pažymėjo Ernstas Riotsas (Ernst Röts), Afrikanerių fondo vykdomasis direktorius.
„AfriForum“ generalinis direktorius Kalis Krielis (Calli Kriel) taip pat teigė, kad keletas PAR teisėkūros iniciatyvų yra nukreiptos prieš afrikanerius. Kaip pavyzdį jis paminėjo mokyklų kalbos politikos pokyčius, dėl kurių afrikanų kalba išstumiama iš švietimo sistemos.
„Tai tiesioginė grėsmė mūsų kultūrinei egzistencijai“, – perspėjo K. Krielis.
Jo nuomone, D. Trampas priėmė sprendimą ne tik dėl afrikanerių diskriminacijos, bet ir dėl Pietų Afrikos politikos pasaulio arenoje. Jungtines Valstijas ypač suerzino Tarptautiniam Teisingumo Teismui pateiktas Pietų Afrikos kaltinimas Izraeliui genocidu Gazos Ruože.
Pietų Afrika laikėsi agresyvios pozicijos Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų atžvilgiu, įskaitant Izraelio, o ne „Hamas“ kaltinimą genocidu Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Taip pat ji siekia stiprinti santykius su Iranu ir parengti komercinius, karinius bei branduolinius susitarimus“, – pareiškė D. Trampas.
D. Trumpo dekreto priėmimo priežastis – naujas įstatymas, leidžiantis konfiskuoti afrikanerio žemės ūkio paskirties žemę
Prieš pat dekreto pasirašymą D. Trampas savo socialiniame tinkle „Truth Social“ pradėjo aktyviai nušviesti padėtį Pietų Afrikoje, kaltindamas šalies vyriausybę užgrobus baltiesiems priklausančias žemes.
„PAR konfiskuoja žemę ir labai blogai elgiasi su tam tikromis žmonių klasėmis. Tai – bloga situacija, kurios radikali kairioji žiniasklaida net nenori minėti. Akyse vykdomi masiniai žmogaus teisių pažeidimai. Jungtinės Valstijos to netoleruos, mes imsimės veiksmų“, – patikino D. Trampas.
Dekreto priėmimo priežastis buvo naujas įstatymas, kuris „leidžia Pietų Afrikos vyriausybei konfiskuoti afrikanerio žemės ūkio paskirties žemę“. Nors parlamentas jį patvirtino dar 2016 metų gegužę, Pietų Afrikos prezidentas S. Ramafosa dokumentą pasirašė tik sausį.[7]
Naujosios taisyklės pakeičia 1975 m. Ekspropriacijos įstatymą, kuriame buvo numatyta privaloma kompensacija savininkams už valstybės konfiskuotą žemę su savininku sutarta suma. Naujasis įstatymas leidžia „nulinę kompensaciją“ už turtą, kuriam taikoma ekspropriacija dėl viešojo intereso, įskaitant „įtraukumo skatinimą“. Tai taikoma žemei, kuri nėra naudojama, neišvystyta, negeneruoja pelno arba kelia pavojų žmonėms
Valdančioji Afrikos nacionalinio kongreso partija sako, kad įstatymu siekiama spręsti apartheido eros metu vyravusią ekonominę ir rasinę nelygybę.
„Ekspropriacija negali būti vykdoma, nebent ekspropriuojanti institucija nesėkmingai bandė susitarti su savininku“, – pabrėžė Vincentas Magvenja (Vincent Magwenya), Pietų Afrikos Respublikos prezidento spaudos sekretorius.
Dar 1913 m. PAR priėmė Vietinių gyventojų žemės įstatymą, kuris uždraudė juodaodžiams piliečiams pirkti ar nuomotis žemę. Tai lėmė masinį priverstinį vietinių gyventojų iškeldinimą. Po apartheido režimo žlugimo 1994 metais vyriausybė paskelbė ketinanti iki 2014 metų grąžinti 30 procentų žemės istoriniams savininkams. Tačiau perskirstyta tik 10 proc. žemės ūkio naudmenų. Milijonai hektarų žemės liko afrikanerių nuosavybėje, o tai leido jiems išlaikyti savo privilegijuotos klasės statusą.
Pietų Afrika yra viena iš tų šalių, kuriose didžiausia socialinė nelygybė. Pasaulio banko duomenimis, jos Gini indeksas (turto stratifikacijos matas) siekia 63,4.
Pietų Afrikoje yra apie 50 000 dolerinių milijonierių, kurių didžioji dauguma yra baltieji. Tuo pačiu metu, 2017 m., 13, 6 proc. šalies gyventojų gyveno lūšnynuose ar neoficialiose gyvenvietėse, atsiradusiose praėjusio amžiaus pabaigoje, kai juodaodžiai piliečiai gavo teisę laisvai judėti.
Margaspalvė ir kupina kontrastų šalis
Nors baltųjų sumažėjo iki 7 procentų, jiems vis dar priklauso 70 procentų Pietų Afrikos žemės ūkio paskirties žemės. Iki šiol žemės ūkio paskirties žemę valstybė pirko rinkos kaina arba šiek tiek mažesne. Tačiau naujasis įstatymas iš esmės keičia žemės perskirstymo sistemą, kuri sukėlė suprantamą baltųjų ūkininkų pasipiktinimą.[8]
Tačiau, kaip pažymi Ekonominių tyrimų biuro direktorius ir žemės ūkio ekonomikos profesorius Johanas Kirstenas (Johann Kirsten), naujasis įstatymas nekeičia Pietų Afrikos konstitucijos, o tik paaiškina nusavinimo procedūras.[9]
Nepaisant „nulinės kompensacijos“ nuostatos, bet kokia ekspropriacija turi atitikti Pietų Afrikos Konstitucijos 25 straipsnį, kuriame reikalaujama teisingos žalos atlyginimo.
Faktas yra tai, kad 1996 m. Priimtoje Pietų Afrikos Konstitucijoje yra Teisių bilis, kuriame teigiama, kad niekas negali būti atimta iš privačios nuosavybės be teismo sprendimo ar kompensacijos. Ši nuostata iš pradžių buvo sumanyta kaip juodaodžių gyventojų nuosavybės teisių apsaugos garantija po apartheido. Dabar tai tapo paskutine baltųjų ūkininkų viltimi.
Tačiau kitos konstitucinės nuostatos prieštarauja šiai normai. Dokumente įtvirtintas žemės reformos, kaip būdo atkurti istorinį teisingumą, poreikis. Už jos realizavimą atsakinga vyriausybė. Viename iš vėlesnių pakeitimų aiškiai teigiama, kad privačios nuosavybės neliečiamumas netaikomas žemei, todėl naujojo įstatymo normos ir Pietų Afrikos Konstitucijos nuostatos nustūmė baltuosius Pietų Afrikoje į nesaugią padėtį.
Pasak Pietų Afrikos Respublikos ambasadoriaus Jungtinėse Valstijose Ebrahimo Rasulo (Ebrahim Rasul), šalies valdžia buvo priblokšta D. Trampo dekreto ir apie tai sužinojo tik iš naujienų. Pietų Afrikos prezidentas S. Ramafosa beveik iš karto sureagavo į dekretą socialiniame tinkle „X“.
„Pietų Afrikos vyriausybė nekonfiskavo jokios žemės. Neseniai priimtas įstatymas dėl nusavinimo yra ne konfiskavimo priemonė, o Konstitucijoje numatytas teisinis procesas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad gyventojai galėtų sąžiningai ir sąžiningai naudotis žeme“, – nurodė S. Ramafosa.
Jis taip pat pažymėjo, kad panašūs teisės aktai galioja Jungtinėse Valstijose, išreiškė pasirengimą aptarti įstatymą su Amerikos puse ir pabrėžė, kad Pietų Afrika gauna finansinę paramą iš Jungtinių Valstijų tik pagal prezidento ekstremalių situacijų planą dėl AIDS pagalbos (PEPFAR) – 2023 m. į Pietų Afriką išsiųsta JAV pagalba, iš kurių 315 milijonų JAV dolerių skirta kovai su ŽIV.
Atsakydamas į tai, I. Maskas parašė: „Kodėl jūs turite akivaizdžiai rasistinius nuosavybės įstatymus?“
Vėliau Pietų Afrikos mineralinių ir naftos išteklių ministras Gvedė Mantašė (Gwede Mantashe) pareiškė, kad jo šalis gali nustoti tiekti žaliavas Jungtinėms Valstijoms, jei pastarosios ir toliau elgsis agresyviai.
Ar galima šviesi ateitis visiems?
Kol kas neaišku, kiek toli nueis Jungtinių Valstijų ir Pietų Afrikos santykių krizė ir, svarbiausia, kas artimiausiu metu laukia afrikanerių. Smurto protrūkio grėsmė dabartinėje situacijoje tikrai egzistuoja.
Tačiau E. Riotsas, žmogaus teisių organizacijos „Afrikaner Foundation“ vykdomasis direktorius, taip pat „AfriForum“ lyderiai nenusivilia ir jau pareiškė, kad nesiruošia persikelti į Jungtines Valstijas bei ketina panaudoti Amerikos paramą tam, kad pagerintų savo buitį.
Aktyvistai sakė planuojantys prašyti D. Trampo investuoti į organizacijas, kurios padeda afrikanerių bendruomenėms, o ne mažinti finansavimą Pietų Afrikai
