Pirmoji pandemijos banga – repeticija prieš sekančiąją
Gana neseniai įvairiuose interneto portaluose buvo rašoma, jog globalistų paskelbta „Kovidinė“ pandemija buvo tik repeticija, parodžiusiu, kaip lengvai yra valdomi žmonės (kaip į kiekvieną švilpimą reaguoja „avys“), didžiajai daugumai klusniai vykdžius idiotiškiausius valstybės administratorių nurodymus. Scenarijus – puikiai žinome – atrodė taip: kol policijos pareigūnai vaikėsi žmones, nedėvėjusius kaukių – po miškus, parkus ar vandens telkinius – ieškomieji gavo „solidžias“ baudas, lyginant su pragyvenimo lygiu bei gaunamomis pajamomis.
Vėlgi, nors globalistai davė truputį laiko atsikvėpti – daugelis gavo pora progų pakeliauti – linkstama prie išvados, kad jau laikas tautiečius varyti atgal į vaizdžiai sužymėtas teritorijas.
Pavyzdžiui, jau skelbiama, jog Airijoje plinta naujas Covid-19 viruso variantas „nuo žodžio“ „Eris“ – neva žymiai pavojingesnis ir labiau užkrečiamas[1]. Konkrečiai užfiksuoti jau 435 atvejai ir 12 pacientų paguldyti į intensyvios priežiūros palatas, dėl ko ligoninių personalui rekomenduojama dėvėti kaukes, o ligonių lankymas yra apribotas – kai kur ir apskritai uždraustas[2]. Klausite: „Ar taip atrodo antrasis pandemijos etapas“? Tai – viso labo tik pradžia.
Iš esmės norima pabrėžti (visuomet) būti budriems, kadangi žmonijos „priešas“ kuria vis naujus novatoriškus ir, rodos, visai nevykusius planus, ir neaišku, kada pasakys, jog dėl paskelbtos pandemijos bet kokia judėjimo laisvė yra apribota. Kitais žodžiais tariant, arba užpakalis – skiepui, arba vidinė stiprybė visuotinei gerovei. Nejauku, bet vis dažniau sutinkama nemažai išsilavinusio jaunimo su rūpestingai uždėtomis kaukėmis – gal jiems tai mados dalykas, o gal prisitaikėliškumo momentas – nesuprasi.
Remiantis šiomis tendencijos, greitai nebus būtinybės kam nors ko nors mokėti: nieko neturėsim – net ir laisvės – ir būsime „laimingi“ – susodinti ant kuolo masinio žmonių naikinimo protokolui.
Gąsdinimo „terapija“ neišgelbės – pastaroji sukurta ne liaudies naudai
Iki šiol jokia pasaulio laboratorija nesugebėjo atskirti paprasto gripo viruso nuo Covid bakterijos, dėl ko testai, kaip manoma, laikas nuo laiko yra netikslūs – su milžiniškomis paklaidomis. Virusai neturi nieko bendro ir su vyriausybės nutarimais, tarpusavyje rungtyniaudami su vis labiau populiarėjančia „antiobjektyvumo“ savybe.
Naujasis į Lietuvą pamažu atslenkantis variantas neva yra dar labiau užkrečiamas. Kol kas neaišku, ar tai labiau mirtina, kaip ir neaišku, ar (ir kiek) situacija yra reali.
Sakoma, kad Covid-19 pandemijos poveikis yra jaučiamas dar ilgai po to, kai paskutinis greitasis testas buvo teigiamas, tačiau milijonai šiandien vis dar kenčia nuo neaiškių injekcijų pasekmių ir iki šiol negirdėtų gretutinių ligų diagnozių. Vėlgi, nors pandemijos visada ardė socialinę struktūrą, trikdė ekonomiką, gilino socialinę atskirtį ir stiprino išankstinius nusistatymus, palikdamos psichologinius randus, ilgalaikės pasekmės nūdienoje matuojamos atskirtimi, neviltimi, nežinomybe, nesantaika ir milžiniška psichologine kančia.
Šiandien visuomenė iš tiesų atrodo mažiau veržli ir lengviau išprovokuojama. Siaubingą statistiką liudija ir augantys žmogžudžių bei alkoholikų skaičiai – tiek JAV, tiek Lietuvoje ir kitose šalyse (pagal grynojo alkoholio suvartojimą Lietuva kartu su Vokietija yra trečioje vietoje tarp ES valstybių). Nors kai kuriose vietovėse skaičiai džiugina šiek tiek labiau, smurtinių nusikaltimų rodikliai vis dar išlieka didesni nei prieš pandemiją.
Daroma prielaida, jog netinkamai priimti liaudį gąsdinantys ir pesimizmą skatinantys sprendimai daro „meškos paslaugą“: pastarieji vargiai apsaugo nuo ligų; priešingai – padeda palaužtiems nervams „suklestėti“.
Nesantaika politinėje arenoje tęsiasi, piliečių kontrolė – didėja
Verslo sustabdymas sutrikdė ekonomiką; finansinės pagalbos teikimas įmonėms ir šeimoms paliko dideles skolas; o kaukių ir vakcinų mandatai buvo asmens laisvės puolimas, siekiant gauti didelį farmacijos pelną. Dalis žmonių teigia, kad vakcinos savo mirtingumu pranoko virusą, tačiau ar „nepaklusnumas“ yra šiuolaikinio patriotizmo yda, jau kitas (valdžios organus) neraminantis klausimas.
Paprasčiau tariant: pandemija nebuvo pakankamai mirtina, kad būtų laikoma didžiausiu baubu. Nors turėjome mokslą kaip įrankį situacijai spręsti, liaudžiai trūko socialinio susitarimo – kompromiso tarp asmens teisių išsaugojimo, visuomenės apsaugos ir tiesos be „kvarbatkų“ (pagražinimų).
Jevgenijaus Prigožino mirtis, kaip dar vienas politinis instrumentas, užtvirtino valstybinių institucijų galią žmonijos kontrolės atžvilgiu. Nepaisant to, gyvenimo įvaldymo trupiniai tenka ir eiliniams pasauliečiams.
Šių dienų atradimas – programa prieš vaikų patyčias, kurios dėka naudodami „Vietovės“ funkciją visada galėsime sužinoti apie savo vaiko buvimo vietą, o tai suteiks ramybės (ir kontrolės) pojūtį[3]. (Ištikus nelaimei, „SOS mygtukas“ bus nutolęs vos vienu spustelėjimu ir iš karto praneš mums ir kitiems pridėtiems kontaktams, užtikrinant greitą reagavimą, kai to labiausiai reikia.)
Sakysite: „Kiekvienas turėtų turėti galimybę laisvai spręsti, kaip jis nori gyventi, mokyti vaikus ir atsiskaityti už pieno produktus“. Tačiau, nors gyvename rinkos ekonomikoje, demonizuojamas grynųjų pinigų atsiskaitymo būdas, sudarantis bent kokią konkurenciją bankams, yra naikinamas, prisidengiant nebūtais dalykais.
Ar įvairūs „pažangūs sprendimai“ iš tiesų padidins apsaugą, ar pasikėsins į privatumą gyvenimą, sužinosime laikui atėjus[4].
