Pagrobėjai gviešiasi anonimiškumo
Kraupūs duomenys liudija tai, jog visame pasaulyje vaikų, per pastaruosius kelis dešimtmečius išėjusių ir negrįžusių namo atvejai auga it ant mielių: tai ne tik situacijos, kuomet mažamečiai, nieko nenumanydami, išeina į lauką pažaisti ir nepareina atgal, bet ir internetinių plėšrūnų, beveik nepaliekančių pėdsakų, nusikaltimai, įviliojantys vaikus į spąstus, galiausiai užsibaigiančius kankintojo automobilio kėdėje.
Paprastai mažamečių dingimai, ypatingai Jungtinėse Amerikos Valstijose, gegužę bei visais vasaros mėnesiais suaktyvėja kone dvigubai. Žinoma, turėtume kalbėti ne tik apie su pagrobimu susijusius scenarijus, bet ir sąmoningus bėgimus iš namų, kurie taipogi yra ganėtinai dažni: ne tik vaikai, bet ir paaugliai, mėgindami susidoroti su stresu, išvengti nuolatinių barnių su tėvais ar išsikapanoti iš tam tikros formos teroro, bėga iš savo šeimų ir, galbūt, psichologinį spaudimą keliančios aplinkos bei netinkamų gyventi sąlygų.
Iš esmės kiekvieną kartą, kai matome kompiuteriuose, mobiliuosiuose telefonuose ar kituose įrenginiuose įnikusias atžalas, suteikiame joms galimybę klysti (iš pradžių, be abejo, virtualią), bendraujant su nepažįstamais asmenimis, su kuriais jos ne taip ir retai susitinka. Aišku, ne visada tokios situacijos baigiasi pragaištimi, tačiau dalis kitapus ekrano esančių žmonių iš tiesų gali turėti nedorų kėslų.
Manyčiau, jog kiekvienam aišku, kad vaikai turi mažiau patirties tiek gyvenime, tiek su aplinka bei žmonėmis, ir būtent todėl būtina perprasti vaikų naudojamų programų taisykles dargi nepamirštant „registruoti“ įtarimą keliančio bendravimo motyvų, kurie jaunam žmogui gali neatrodyti grėsmingi.
Be kita ko, verta paminėti, kad pandemijos krizė smarkiai padidino vaikų aukų skaičių internete[1]. Tuo tarpu pastarieji, pradėję leisti žymiai daugiau laiko socialinėse platformose, ėmė labiau pasitikėti neaiškiomis anketomis ir anonimiškais pokalbiais, įgaunančiais pagreitį per mokinių atostogas ar kitu laisvu laiku.
„Holivudinis“ kraujo surinkimas tampa tamsia sąmokslo irštva
Dėl įvairių prievartos formų, smurto, nepriežiūros ir skurdo Europoje kasmet dingsta tūkstančiai vaikų, o ypatingai tų, kurie yra atvykę neaiškiais migracijos keliais. Ir nors pandemija iš tiesų sukėlė precedento neturintį nepasitikėjimo ir nerimo dėl ateities lygį, atsivėrė vartai beribiam konspiraciniam mąstymui, ypač medicininei dezinformacijai apie adrenochromą, kuriuo susidomėjimas, kaip žinia, pirmą kartą išaugo praeitų metų pavasario pradžioje.
Akivaizdu, jog esame laike, kai žiniasklaidos kampuose veši skaitmeninis tamsusis amžius: kraujas, perpylimo maišeliai ir paslėptos sąmokslo erdvės baugina labiau, nei kada nors galėjome įsivaizduoti. Vietoj to, kad būtume įkalinti maro ir kitų mirtinų ligų prognozėse kaip anksčiau, dabar stengiamės ištrūkti iš fanatizmo ir nebūtų kaltinimo gniaužtų. Kita vertus, turbūt nesuklysiu sakydama, kad mus taipogi kankina savotiškos formos epidemija, trykštanti medicininės dezinformacijos bei nuolatinių gandų pavidalu.
Pavyzdžiui, teorija, jog pasaulinis elitas kankina vaikus, kad iš jų kraujo gautų junginį, kurį jie švirkščiasi tam, jog liktų energingi bei jauni, antrina paplitusiai „adrenochrominio derliaus nuėmimo“ idėjai, dėl kurios norisi visą likusį gyvenimą slėpti savo vaikus duobėje. Ir visgi, nors „Google Trends“ rodo, kad 2020 m. kovo ir birželio mėn. smarkiai padidėjo adrenochromo („paslėpto viruso“) paieškų skaičius, sąmokslo teorijos atstovai teigia, jog būtina deramai atsirinkti žiniasklaidos priemones ir nepakliūti į anoniminių bendruomenių žabangas, kurios daro milžinišką įtaką politinei komunikacijai[2]. Aišku, nepopuliarios kultūros atgaivinimas bauginančiais faktais išties prikausto masės žmonių dėmesį, tačiau visa tai pereina už objektyvaus pasitikėjimo ribų.
Tuo tarpu tokia informacija, dominuojanti tam tikrose interneto absurdiškumo kišenėse, toksiškai veikia socialines nuostatas, o kaltinimai žydams dėl šėtoniškumo pradmenų ir ilgainiui įsivyravusių globalistinio elito perlų, yra labiau manija nei tiesa, atsiskleidusi kaip mutavusi medicininės dezinformacijos padermė.
Tie, kurie adrenochromą sieja su priklausomybę turinčiais žymiais žmonėmis, sako, kad tai yra psichotropinė medžiaga, žiauriais būdais išgaunama iš jauno žmogaus liaukų. Ir šių pamąstymų šalininkai išplėtė savo auditoriją iki begalybės, cituodami naujus „tyrimus“ ir paskleisdami gandą, jog (apgaulės) svetainė mainais už kriptovaliutą parduoda adrenochromą.
Įdomu dar ir tai, kad įžymybės, nuotraukose atrodžiusios mieguistos ar labiau nei įprastai išvargusios (nepasiruošusios fotosesijai), buvo atakuojamos kaltinimais socialiniuose tinkluose, sakant, jog jos kenčia nuo adrenochromo trūkumo. (Teoretikų nuomone, priverstinis epideminis uždarymas sustabdė prekybos žmonėmis, prekiaujančios vaikais, tiekimo grandinę). Taigi, iš esmės visa „komplektacija“ manevrų, priverčiančių susigūžti net interneto neturinčią vienkiemyje gyvenančią bobutę.
Beje, paieškos sistemos dar ir dabar rodo, kad, pavyzdžiui, Lady Gaga dalyvavo kraujo ritualuose, siekiant ištaisyti adrenochromo pusiausvyrą, tokiu būdu žiūrovams leidžiant ir toliau susidurti su infografika apie dingusius vaikus, puoštus politikų atvaizdais bei instrukcijomis, kaip rasti daugiau panašių „įrodymų“.
Žinoma, adrenochromas tikrai egzistuoja – jį spontaniškai gamina žmogaus kūnas kaip adrenalino skilimo produktą – tačiau pagrindinis jo naudojimas medicinoje yra tam, jog sulėtinti kraujo netekimą ir skatinti krešėjimą atvirose žaizdose. Kita vertus, galima teigti, kad šis sąmokslas yra keistai panašus į kelių filmų siužetus, ir galbūt tai yra kultūrinio pagrindo dalis, daliai žmonių atrodanti visai pagrįsta.
Vieno dingusio vaiko yra per daug
Remiantis kai kuriais tyrimais, pasaulyje daugėja dingusių migrantų. Kalbant apie valdžios institucijas, migrantų vaikai retai patenka į jų akiratį, mat jie nėra įtraukti į sąrašą ar taip aktyviai stebimi. Todėl tokie asmenys yra pagrindiniai prekybos žmonėmis objektai, kuriuos išnaudoja dėl pažeidžiamumo. Be kita ko, tarpvalstybinių valdžios institucijų bendradarbiavimo trūkumas ir nepakankamas dėmesys ištekliams, dingusiems vaikams taip pat kelia milžinišką pavojų: visi tyrimai bei įrašai, deja, baigiasi „su sienomis“.
Verta paminėti ir tai, jog dingę migrantų vaikai paprastai randami per savaitę nuo jų dingimo, tačiau kartais prireikia metų ir daugiau. Manoma, kad kuo ilgiau vaikas yra dingęs, tuo mažiau veiksmingi yra pastarųjų išgyvenimo būdai: pradžioje jie gali pasikliauti draugais bei šeima, tačiau vėliau padidėja rizika, kad vaikai, norėdami išgyventi, bus priversti vogti ar daryti kitus nusikaltimus. Be to, jiems gresia seksualinė prievarta ir išnaudojimas.
Bendroji statistika liudija, jog kasmet dingsta daugiau nei 1 milijonas vaikų. Ir nors didžioji dalis pranešimų apie dingusius ar pagrobtus mažamečius išsprendžiami per kelias valandas, būna situacijų, kai jie dingsta visam arba ilgesniam laikui. Statistika šokiruoja ir Lietuvoje: per 2020 metus šalyje dingo 2278 vaikai[3]. Tuo tarpu gegužės 25 d. valstybė kartu su visu pasauliu mini Tarptautinę dingusių be žinios vaikų dieną, kurios tikslas – užkirsti kelią šiam katastrofiško masto reiškiniui. (Tarptautinė dingusių be žinių vaikų diena paskelbta dėl JAV sukrėtusios istorijos, kai tą dieną 1979 m. iš autobusų stotelės dingo į mokyklą einantis šešiametis).
