„Camino“ kelias, ištraukęs iš mirties gniaužtų: nuo kuo pradėti?

Ledinio vandens terapija gydo visas fizines ir psichines ligas

„Mano širdį sudaužė mano žmonos savižudybė. Tik ledas suteikia man ramybę“, – ne kartą tvirtino „ledo žmogus“ Wimas Hofas, tapęs pasauline žvaigžde dėl savo ypatingų ištvermės žygdarbių, nors tragiška gyvenimo meilės mirtis vos jo nesunaikino^[1].

W.Hofas, ko gero, daugeliui iš mūsų asocijuojasi su asmeniu, trokštančiu mirties – nes kaipgi kitaip paaiškinti jo istoriją, kai šis kopė į Kilimandžaro kalną su šortais ir sandalais, bėgo pusmaratonį virš poliarinio rato basomis ar plaukė stingdančios temperatūros vandenyje? Visgi 64 metų vyras teigia, kad taip atrodo noras gyventi – iš tikrųjų mylėti tai, ką dabar turi.

W.Hofas, kaip žinia, yra ekstremalios ištvermės entuziastas, kurio išdaigos, atsiradusios ant ledo, pelnė 26 Gineso pasaulio rekordus. Be to, jis taip pat domisi kvėpavimo technikomis ir joga, ir visa tai sujungė į itin paklausų „Wim Hof“ metodą, kuris nūdienoje skina laurus psichologinės sveikatos srityse – dėl to jau kurį laiką žinomas ir Lietuvoje.

Dar 1995 m. žymus vyras sakė, kad mirus jo pirmajai žmonai, jis suprato ryšį tarp plaukimo šaltame vandenyje ir terapijos. Kitaip tariant, W.Hofas pastebėjo, jog sielvartą galima suvaldyti pasineriant į ledą. Nuo to laiko jis beveik kiekvieną dieną maudydavosi lediniame vandenyje ir ragino tai daryti savo vaikus. Pastarasis įsitikinęs: minėti metodai gydo visas fizines ir sunkias psichines ligas, sumažindami širdies susitraukimų dažnį bei uždegimą organizme.

Piligriminis žygis – viena pagrindinių psichinių ligų prevencijos priemonių

„Camino de Santiago“ kelias yra bene garsiausias piligriminis žygis pasaulyje^[2]. Dauguma žmonių, kalbėdami apie jį, turi omenyje 800 km trajektoriją nuo Prancūzijos Saint-Jean-Pied-de-Port kaimelio Pirėnų kalnų papėdėje link legendomis apipinto Santjago de Kompostelos miesto, paskelbto šventojo apaštalo Jokūbo poilsio vieta.

Vėlgi, tiksliau būtų sakyti, kad „Camino de Santiago“ – tai bendras skirtingų „Camino“ piligrimų maršrutų, kurie tarsi upės intakai teka per Europą, tinklo pavadinimas, atspindintis senovės piligrimų ištakas. Mėginusiems juo eiti – poveikis aiškus. Tačiau ką tai reiškia mums?

Sakoma, kad daug ko išmoksti, kai ilgą laiką gyveni kelyje.

Visų pirma, už kopimą į aukštą kalną „Camino“ šiaurėje atsilyginama nuostabiais aplinkinių pakrančių vaizdais, motyvuojančiais nueiti daugiau, nei manote galį. (Kaip Ernestas Hemingvėjus sakė apie žygius pėsčiomis knygoje „Kilnojamoji puota“: „Širdis jautėsi gerai, o tu didžiavaisi savo kuprinės svoriu“.)

Dauguma pėsčiųjų „Camino“ kelyje kasdien įveikia apie 20-25 km. Bendra taisyklė ta, jog idealus kuprinės svoris, įskaitant maistą ir vandenį, turėtų būti apie 10 proc. kūno svorio. Sekantis svarbus patarimas – naudotis vaikščiojimo lazdomis (nors galbūt ir atrodysite kaip pamišę maldininkai).

Lazdos, kaip rodo kai kurie tyrimai, pusantro tūkstančio kilometrų ilgio kelyje maždaug 25 proc. sumažina kelių spaudimą ir apkrovą. Be kita ko, vaikščiojimo lazdos padeda išlaikyti pusiausvyrą nelygiu paviršiumi, o ypač biriais akmenimis grįstose nuokalnėse, tolygiau paskirstydamos jėgas tarp rankų bei kojų.

Ne ką mažiau svarbu mūvėti ir tinkamas, storas kojines bei dėvėti lengvus, pralaidžius orui drabužius – paprastai poliesterio, o ne medvilninius, kurie yra sunkesni.

Kaip dangoraižiai Niujorke, taip katedros, kalnai, auksinių kviečių laukai ir vynuogynai bei meditatyvūs sausringų Mesetos lygumų, miškų ir uolų šlaitai, šiaurinėje pakrantėje susijungiantys su blizgančiais paplūdimiais, Ispanijoje yra šedevras.

Galima sakyti, jog žmonės visuomet buvo piligrimai, keliaujantys per gyvenimą, pasaulį bei istoriją – ieškodami prasmės ir labiau patenkinančio egzistavimo būdo.

Mano artima draugė, pirmą kartą keliaudama šiuo keliu, girdėjo, kaip piligrimai apgailestaujamai diskutavo dėl šiuolaikinės visuomenės problemų ir spąstų. Visi iki vieno sutarė, kad norint pagauti transcendencijos žvilgsnį, kuris būtinas gyvenimo šurmulyje bei rūpesčiuose, reikia dėti žingsnį visagalės intuicijos link (arba eiti į piligriminę kelionę).

Receptas paprastas: pasivaikščiojimo metu nustokite galvoti apie visas kančias – tiesiog atkreipkite dėmesį į jus supantį fizinį pasaulį: sustokite prie upės ir panardinkite pirštus į vandenį, sutelkę dėmesį bent penkias minutes; lieskite minkštą žolę ir kurį laiką klausykitės vėjo ošimo. Viskas susiję su sulėtėjimu, susikaupimu ir fiziniu įsitraukimu į gamtą, užfiksuojant pokytį emocinei ir dvasinei būklei.

Patikinsiu: „nutrūkimas“ nuo plano dažnai padeda pasinerti į intriguojančią gatvelę arba į tą nedidelį, paprastai atrodantį barą ar kavinę, kurie veda į pačias šviesiausias akimirkas. Svarbiausia sumažinti savo „emocinę kuprinę“ – nereikalingą pyktį, kartėlį, gėdą ar kaltinimą sau ir kitiems, kuriuos sukaupiate per gyvenimą.

„Camino Lituano“ – ir Lietuvoje

„Camino Lituano“ – tai piligriminis-kultūrinis-turistinis Šv. Jokūbo kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą nuo Žagarės iki Lazdijų^[3]. Tiesa, lietuviškasis kelias dar visai jaunutis – įkurtas tik 2019 metrų vidurvasarį, tuo tarpu jungdamasis su „Camino Latvia“ pietuose įsilieja ir į lenkiškąjį „Camino Polaco“.

„Camino Lituano“ tęsiasi per Lietuvą daugiau nei 500 km: per Šiaulių, Kauno ir Alytaus apskritis. Nors kelias suskirstytas į 21 etapą po 22–30 km per dieną, ruožas nuolat plečiasi – atsiranda vis naujos atšakos, todėl, kad pereiti visą „Camino Lituano“, šiuo metu prireiks mažiausiai 20 dienų.

Vėlgi, tokia veikla apima ne tik religinių, kultūrinių, istorinių bei gamtos objektų aplankymą, bet ir ėjimą kaip geriausią meditaciją. Ėjimas – tai išsukimas iš kasdienės rutinos, tai kelias į savęs pažinimą.

Pagalba teikiama ir kitokiais būdais

Lietuvoje Vilniaus visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ pradėjo organizuoti savižudybių intervencijos įgūdžių mokymus „ASIST“ visiems, kurie nori išmokti suteikti pirmąją pagalbą apie savižudybę svarstantiems žmonėms^[4].

Teigiama, jog po mokymų sugebėsite atpažinti savižudybės rizikos ženklus ir užmegzti ryšį su žmonėmis, galinčiais atlikti intervenciją. Taip pat išklausyti apie savižudybę svarstantį asmenį, nustatyti jo poreikius bei, svarbiausia, sukurti individualizuotą saugumo planą.