VšĮ „SOS gyvūnai“ neseniai „Facebook“ paskelbė apie šuns, vardu Bulis, netektį
Ši istorija verčia susimąstyti: kam rinkti pinigus ir leisti juos gyvūnui, kurio sveikata – beviltiška, o ateitis – miglota? Kurčias, agresyvus ir nepagydomomis ligomis sergantis šuo – kas tokį paims iš prieglaudos? Atsakymas paprastas: greičiausiai niekas. Tai kodėl žmonės aukoja pinigus tam, kas, atrodo, tik ilgina gyvūno kančias?
Bulio šeimininkai atsisakė dėl jo agresyvaus elgesio
Bulis į prieglaudą pateko būdamas 7 mėnesių, kai šeimininkai, nusipirkę jį veisykloje, atsisakė augintinio dėl jo agresyvaus elgesio. Netrukus paaiškėjo, kad šuo kurčias ir turi rimtų sveikatos bėdų. „SOS gyvūnai“ ėmėsi darbo: vežiojo jį po klinikas, konsultavosi su veterinarais, darė tyrimus, pirko specialų maistą, girdė vaistais, net bandė dresuoti. [1]
Pastangų įdėta daug, bet rezultatas? Bulio sąnariai vis tiek uždegiminiai, kaulai, įtariama, tirpo dėl autoimuninės ligos, o vaistai nustojo veikti. Galiausiai šuo nyko akyse, ir prieglauda nusprendė jį užmigdyti.
Gydymo procesas pareikalavo nemažai finansų
Visas šis procesas kainavo – ir nemažai. Organizacija net po Bulio mirties liko skolinga klinikai ir prašo aukų šiai skolai padengti. Bet kyla klausimas: kam iš viso reikėjo tiek investuoti į šunį, kuris niekada nebūtų sveikas?
Bulis ne kartą bandė rasti naujus namus, bet vis grįždavo – akivaizdu, kad kurčias, agresyvus ir ligotas šuo nėra tas, apie kurį svajoja potencialūs šeimininkai. Realybė tokia: niekam nereikia augintinio, kuris kelia pavojų ir reikalauja nuolatinės priežiūros.
Tai kam tada žmonės aukoja pinigus? Kad prieglauda galėtų ilgiau tempti neišvengiamą pabaigą? Bulio istorija rodo, kad kartais geros intencijos virsta brangiu eksperimentu, kurio rezultatas – tik pratęstos kančios.
