<h2>Gedulo tradicijos britų monarchijoje skaičiuoja šimtus metų</h2>
<p>Pirmadienį pasaulis atsisveikino su karaliene Elžbieta II-ąja, ilgiausiai valdžiusia Jungtinės Karalystės monarche.</p>
<p>Londone, Vestminsterio abatijoje, jos šeimos nariai ir viso pasaulio įtakingieji susirinko atiduoti paskutinės pagarbos.</p>
<p>Kaip ir dažnų laidotuvių metu, buvo laikomasi griežto aprangos kodo, kurį dar labiau išskirtiniu padarė ir karališkosios šeimos aprangos protokolas.</p>
<blockquote>
<p>Karališkosios šeimos nariai, turintys karinius titulus, vilkėjo iškilmingus karinius drabužius, o karališkosios šeimos moterims tradicija nurodo dėvėti juodą drabužį, juodą skrybėlę ir neprivalomą šydą[1].</p>
</blockquote>
<p>Šiandien šio kodekso įsipareigojo laikytis karalienė konsortė Camilla, Velso princesė Catherine, Sasekso hercogienė Meghan ir Vesekso grafienė Sophie, taip pat princesės Beatrice ir Eugenie. Net jaunoji princesė Charlotte dėvėjo juodą skrybėlę.</p>
<p>Šio šydo dėvėjimas yra išskirtinė karališkojo gedulo tradicija, o dabar matomi kiek lengvesni tinkliniai šydai yra šiuolaikinė šio kodekso interpretacija.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/panyawat-auitpol-eq254cqvmk8-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Baltą gedulą pakeitė juoda apranga ir veidą slepiantys šydai</h2>
<p>Gerokai anksčiau tarp karališkosios šeimos narių buvo paplitusi balto gedulo tradicija, kurią XVI a. pabaigoje įvedė Škotijos karalienė Marija, dėvėjusi baltą drabužį, simbolizuojantį jos šeimos narių netektį.</p>
<p>Pati karalienės motina laikėsi šios gedulo tradicijos iki pat 1938 m., kai laidojo savo motiną, karalienės močiutę[2].</p>
<p>Per karalienės Elžbietos II-osios laidotuvių procesiją ir per nacionalinio gedulo dienas, tiek karalienę konsortę Camillą, tiek Velso princesę Catherine buvo galima pamatyti su juodais šydais.</p>
<p>Įprastai šydai yra pagaminami iš nėrinių arba tinklelio, šis aksesuaras paprastai uždengia veidą, taip suteikdamas gedinčioms moterims privatumo.</p>
<blockquote>
<p>1952 m. karalienė Elžbieta II-oji per savo tėvo, karaliaus Jurgio VI, laidotuves dėvėjo ilgesnį, tradiciškesnį šydą, kuris dengė ir priekinę, ir galinę galvos dalį.</p>
</blockquote>
<h2>Veidą dengiantis šydas yra liūdesio simbolis</h2>
<p>Gedulingą šydą pasirinkusiems dėvėti asmenims, jis yra liūdesio simbolis. Skirtingai nuo kitų religinių galvos apdangalų, kurie paprastai užsideda ant galvos ir krinta ant plaukų, gedulo šydu uždengiamas ir nešiotojos veidas. Tai reiškia dar daugiau privatumo ir apsaugos nuo pašalinių akių.</p>
<p>Karalienės Elžbietos II-osios laidotuvės nebuvo pirmosios, kuomet buvo prisidengiama gedulo šydais[3].</p>
<blockquote>
<p>Pirmoji JAV ponia Žaklina Kenedi pasirodė prisidengusi gedulingu šydu per prezidento Džono F. Kenedžio laidotuves ir laidotuvių procesiją Vašingtone 1963 m. lapkritį.</p>
</blockquote>
<h2>Šydus nustota naudoti apie 1960-uosius metus</h2>
<p>Nors moterų religiniai galvos apdangalai dažniausiai siejami su nuotakomis, įžadus davusiomis vienuolėmis, islamo ar ortodoksinio judaizmo pasekėjomis, tačiau, egzistuoja ir sena tradicija, kad krikščionės moterys per pamaldas dengia galvas.</p>
<p>Gedulingi šydai turi unikalią simboliką ir prasmę, siekiančią Biblijos Naujojo Testamento laikus, tačiau katalikų ir pagrindinių protestantų denominacijų atveju, krikščioniškas šydas iš esmės nustojo būti naudojamas apie 1960-uosius metus.</p>
<p>Tačiau dabar, panašu, šydai vėl sugrįžta. Pastaraisiais metais kai kurios krikščionės moterys grįžo prie šios praktikos, ypač konservatyviose katalikų parapijose ir tam tikrose krikščioniškose denominacijose.</p>
<blockquote>
<p>Manoma, kad šydas yra „dvasiškai reikšmingas ir praturtinantis Dievo garbinimą".</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/angela-orenda-thd-pbssqm0-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Karalienės ryšys su Dievu negali būti ignoruojamas</h2>
<p>Tikėjimo ir Dievo pagerbimo simbolizmas neturėtų stebinti karalienės Elžbietos II-osios laidotuvių protokole. Elžbieta II-oji pabrėžtinai rodė, kad tikėjimas jai buvo kur kas daugiau nei protokolas ir pareiga[4].</p>
<p>Teigiama, kad kasmet tais mėnesiais, kai mirusi karalienė būdavo Škotijoje, ji lankydavosi mažoje Crathie Kirk parapijos bažnyčioje, kur sėdėdavo viename šoniniame suole, apmuštame violetiniu aksomu.</p>
<p>Nors vienas iš jos konstitucinių titulų buvo Anglikonų bažnyčios aukščiausioji vadovė, ši bažnyčia, kurią ji taip reguliariai lankė, buvo presbiterionų.</p>
<blockquote>
<p>Vienas iš nedidelės grupės žmonių, dalyvavusių rengiant karalienės laidotuvių Vestminsterio abatijoje pamaldų tvarką, buvo buvęs Jorko arkivyskupas lordas Johnas Sentamu. Jis prisimena daugybę laimingų akimirkų, praleistų karalienės draugijoje, taip pat jos didžiulį giesmių, psalmių ir Šventojo Rašto išmanymą.</p>
</blockquote>
<p>Buvęs arkivyskupas sako, kad karalienė atmintinai mokėjo daugumos populiarių giesmių žodžius, išskyrus niūrių, ir dažnai cituodavo psalmes. Jis sako, kad jam buvo labai aišku, jog ji vadovavosi savo tikėjimu tiek asmeniniame gyvenime, tiek valdant karalystę.</p>
<p>Būdama karaliene, Elžbieta II-oji ne tik vadovavo Anglikonų Bažnyčiai. Ji kalbėdavo jos Sinodo susirinkimuose ir reguliariai rengdavo konfidencialius pokalbius su Kenterberio arkivyskupu, panašiai kaip su ministru pirmininku.</p>
<blockquote>
<p>Religija karalienei reiškė ne tik oficialias progas; jos gyvenimas buvo persmelktas religijos. Jos tikėjimas formavo supratimą apie pareigą ir tarnystę, o jos tikėjimo įtaka buvo akivaizdi dar prieš jai tampant karaliene.</p>
</blockquote>
<h2>Dievo pagalba kliovėsi nuo pat savo pirmųjų valdymo dienų</h2>
<p>1947 m. tuometinė princesė Elžbieta su savo tėvais Jurgiu VI ir karaliene bei seserimi princese Margaret keliavo po Pietų Afriką, kai šventė savo 21-ąjį gimtadienį[5].</p>
<p>Būtent tuomet ji padarė savo garsųjį pareiškimą, kuris buvo transliuojamas Didžiojoje Britanijoje ir visoje tuometinėje imperijoje, vėliau tapusioje Sandrauga. Jame ji pasižadėjo visą gyvenimą tarnauti Dievui ir žmonėms, o savo kalbą baigė žodžiais: „Tegul Dievas išklauso mano priesaiką“.</p>
<p>Senovinėse karūnavimo apeigose taip pat buvo prisiekiama tarnauti Dievui ir tautai, remiantis Biblijoje pateiktomis karališkumo idėjomis, tačiau velionės karalienės atveju, Dievo ir karalienės santykiai nebuvo vienpusiški.</p>
<p>Ji aiškiai išdėstė savo įsitikinimus 2016 m. Biblijos draugijos išleistoje knygoje, skirtoje karalienės devyniasdešimtmečiui paminėti. Knyga vadinosi „Tarnaitė karalienė ir karalius, kuriam ji tarnauja“, o jos įžangą parašė pati karalienė.</p>
<p>Ji sakė: „Aš buvau ir tebesu labai dėkinga jums už jūsų maldas ir Dievui už jo meilę. Iš tiesų mačiau Jo ištikimybę“.</p>
<p>Tačiau nors pati karalienė buvo tokia tvirta savo krikščioniškų įsitikinimų šalininkė, ji domėjosi ir kitais tikėjimais.</p>
<p>Per savo pirmąją kalėdinę žinutę visuomenei 1952 m. ir prieš karūnavimą 1953 m. birželį ji paprašė „visų tikėjimų“ žmonių melstis už ją; tuo metu tai buvo nepaprastai atviras ir tolerantiškas požiūris.</p>
<blockquote>
<p>Būdama pragmatikė, ji žinojo, kad Didžioji Britanija tampa vis įvairesne tauta ir kad, norėdama būti karaliene visiems, ji turi būti valstybės galva visiems, ne tik tiems, kurie, kaip ir ji, yra anglikonai.</p>
</blockquote>
<p>Ji tarsi laikė Anglikonų bažnyčią savotišku skėčiu, po kuriuo gali slėptis kiti. Tiesa, tai kiek priešingas požiūris Henrikui VIII. Kai šis įkūrė šią bažnyčią ir atmetė Romos katalikybę bei popiežiaus valdžią, apie kitų tikėjimų įtraukimą jis nekalbėjo.</p>
<p>Tačiau kaip kitų tikėjimų lyderiai gerbė ir karalienės tikėjimą, ir jos toleranciją, taip ir Romos Katalikų Bažnyčia gerbė.</p>
<p>Karalienė Elžbieta II-oji buvo susitikusi su daugiau popiežių nei bet kuris kitas britų monarchas.</p>
