Būsima aukciono Niujorke „žvaigždė“ – Biblija
Gegužės mėnesį „Sotheby’s“ būstinėje Niujorke vyks aukcionas, kurio pagrindinė „žvaigždė“ – brangiausia visų laikų knyga: Biblija. Knygos vertė sieks netgi 50 mln.
Sakoma, jog tai vienos seniausių pasaulyje knygų, nepanašios į jokią kitą, pavyzdys; taip pat šis egzempliorius yra geidžiamiausias visame pasaulyje[1].
Kai Gutenbergas XV amžiuje sukūrė savo garsiąją spausdinimo techniką, vyras tuo metu išspausdino lotynišką Biblijos versiją, vadinamą „Vulgata“, kurią iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų išvertė šventasis Jeronimas V-ojo mūsų eros amžiaus sandūroje[2].
Tiesa, dėl kalbų įvairovės esame „skolingi“ knygos statusui, – Biblija, kaip žinia, yra ne knyga, o knygų rinkinys, skirtingu laiku parašytas skirtingai kalbančių autorių. Net pats žodis „biblija“ reiškia „knygos“ daugiskaita (graikų kalba: „ta biblia“).
Ir štai, gegužės 16 d. aukcione parduodama knyga yra hebrajų kalba, datuojama maždaug X mūsų eros amžiuje. Tai garbingas amžius, bet yra ir daug senesnių rankraščių.
Pavyzdžiui, prieš tūkstantį metų raštininkai tas pačias knygas kopijuodavo ant pergamentinių (rečiau – papiruso) ritinių. Kai kurie iš šių rankraščių tūkstantmečius praleido pasislėpę urvuose vakarinėje Negyvosios jūros pakrantėje, kol XX amžiaus viduryje juos atrado beduinai.
Šie „Negyvosios jūros ritiniai“ yra seniausi iki šiol rasti Biblijos rankraščiai, nors jie ir smarkiai pažeisti – trūksta daug dalių.
Seniausi iš jų datuojami III amžiuje prieš Kristų, galbūt net ir IV ar V amžiuje prieš Kristų. Vėlesni datuojami II mūsų eros amžiuje.
Daugeliu atvejų datavimo metodas remiasi „paleografija“ – raidžių iššifravimo būdu – darant prielaidą, kad žmonės III amžiuje prieš Kristų nerašė taip, kaip rašė II amžiuje.
Ketinama dirbtinai užkelti Biblijos kainą
Anglies-14 datavimas teoriškai yra naudingas, tačiau susiduria su keletu sunkumų: tai yra destruktyvus metodas, nes reikia paimti mėginius, kurie neretai būna užteršti ir duoda klaidingus rezultatus, dėl ko pasitaiko netikslių datų.
Galiausiai, net kai data yra tikėtina, pastaroji yra tik pergamentas arba papirusas, o ne raštas, kuris galėjo būti rašaluotas daug vėliau – ypač jei pergamentas buvo išplautas ir naudojamas pakartotinai, kaip dažnai buvo daroma: tais laikais perdirbimas buvo įprastas dalykas.
Prieš artėjantį aukcioną taip pat atliktas anglies-14 datavimas, nors rezultatai nėra paskelbti.
Mums sakoma, jog ši Biblija datuojama IX-ojo mūsų eros amžiaus pabaigoje arba X-ojo amžiaus pradžioje, bet daugiau informacijos nepateikiama.
Pardavėjas, be abejo, suinteresuotas pasiūlyti kuo ankstyvesnę datą, kad būtų padidintas kainos pasiūlymas, net tiek, jog ši Biblija būtų pristatyta kaip trūkstama grandis su Negyvosios jūros ritiniais. (Iš tikrųjų juos skiria tūkstantmetis, todėl keli dešimtmečiai vargu ar ką nors pakeis.)
Biblijos tekstas pasižymėjo netikusia rašybos sistema
Biblijos knygų, parašytų graikų kalba, tekstas išsaugomas originalo kalba[3]. Tačiau knygos, parašytos hebrajų ir aramėjų kalbomis, turi būti išverstos į graikų kalbą. Šiuo atveju versti reiškia „išduoti“.
Dėl šios priežasties kyla klausimas dėl versijų patikimumo, mat jos kartais skiriasi nuo vėlesnių hebrajų Biblijų. (Smalsu, ar graikų kalbos vertėjai buvo nekompetentingi, ar išsiblaškę?)
Negyvosios jūros ritinių atradimas išsprendė šią mįslę: pasirodė, kad kai kurie ritiniai, įskaitant hebrajų, atitinka graikišką versiją. Kitaip tariant, graikų vertėjai atliko darbą gerai.
Visgi istorija liudija, jog šimtmečius įvairios versijos buvo perduodamos iš vienų rankų į kitas, – jas ne kartą kopijavo žydų ir krikščionių raštininkai, kurie nebūtinai tarėsi tarpusavyje.
Be to, ankstyvaisiais viduramžiais žydų mokslininkams sukūrus Biblijos teksto skyrybos sistemas, hebrajų abėcėlės balsės nebuvo žymimos sistemingai ir tiksliai. Tiesą sakant, tas pats tekstas dažnai buvo skaitomas skirtingai, ir tai turėjo rimtų pasekmių tiems, kurie jį laikė Šventuoju Raštu.
Kad būtų pašalintos dviprasmybės, ilgainiui buvo pridėta mažų taškelių ir brūkšnių, tokiu būdu nurodant tikslius balsių tarimus, kirčiavimus bei skyrybą. Ir tik X-ajame mūsų eros amžiuje buvo sukurta pirmoji hebrajiška Biblija, kurios tarimas vis dar vartojamas.
Ta Biblija yra Alepo kodeksas, datuojamas maždaug 930 m. po Kr. ir eksponuojamas Izraelio muziejuje Jeruzalėje[4].
Būtent šis rankraštis naudojamas kaip nuoroda tiriant hebrajų Bibliją.
Į Bibliją pretenduoja milijardai
Parduodama Biblija nėra nei Alepo, nei Sankt Peterburgo kodeksas. Be kita ko, kadangi joje trūksta puslapių, pastaroji negali pretenduoti ir į seniausią žinomą pilną hebrajų Bibliją.
Šiaip ar taip, aukcione parduodamo daikto kaina rodo, jog Biblija yra svarbi milijardams žmonių visame pasaulyje.
Nesiginčijama ir dėl to, jog toks kultūros paveldas turi būti apsaugotas nuo bet kokios formos instrumentalizacijos, ir vertinamas pagal tikrąją vertę.
Įdomumo reliktui suteikia ir kitas „prieskonis“: nors parduodamoje versijoje turinys išdėstytas kitokia tvarka, anot tyrėjų, jį beskaitant pasijuntama it stebeilijant „atbulą“ „Žvaigždžių karų“ filmą – idėja ta pati, bet efektas – kitas.
Štai kas čia atsitinka: Biblija gali būti skaitoma visaip.
Kadangi kiekvienas rankraštis yra unikalus, tūkstantmetė knygos istorija kviečia ją atrasti ne kaip monolitą, įstrigusį vienareikšmiškame skaityme, o kaip gyvą tekstą, nuolat besikeičiantį.
