Šventajame Rašte aprašomas Dievas – tai energija ir vibracija
Dalis iki šiol svarsto, ar Žemė apvali, kūgio formos, plokščia ar kitokia. Tačiau fizikai atsakė į kitą smalsumą ilgą laiką žadinusį klausimą. Jie įrodė, kad Biblijoje aprašoma istorija apie pasaulio susikūrimą yra teisinga. Teorija pagrindžia vieną įdomų dalyką – tai, kad Visatos atsiradimą įtakojo preciziškai pasiskirsčiusios, matematiškai išsidėsčiusios dalelės.
Pasauliečiai ploja atsistoję dėl to, kad du įtakingi ir autoritetingi fizikai – Paolo Bassani ir João Magueijo – paskelbė straipsnį apie Visatos atsiradimą pavadinimu „Kaip atsirado Visata“[1]. Didelės apimties veikale aiškinama, kaip Dievas sukūrė pasaulį. Anot jų, šie neginčijami atsakymai buvo rasti Senajame Testamente. Fizikų teigiamu, pasaulio susikūrimą įtakojo pastovus šviesos greitis ir gravitacija, – be šių dviejų komponentų nebūtų mūsų.
Trumpai tariant, „ta pati panelė, tik kita suknelė“. Pasirodo, Šventajame Rašte aprašomas Dievas, turintis kojas ir rankas, fizikine kalba yra energija ir vibracija.
Atsakymo ieškoma šimtmečius
Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje Didžiojo sprogimo teorija konkuravo su kitomis koncepcijomis. Tačiau septintajame dešimtmetyje ji laimėjo šią kovą.
Iš pradžių taipogi manyta, kad atsakymą į daugelį varginanusį klausimą atsakė Vienas Stevenas Weinbergas 1979 m., parašęs knygą „Trys pirmosios visatos gyvenimo minutės“. Tačiau jau aštuntajame dešimtmetyje pasirodė, kad jo teorija apie branduolinę sintezę, neva sukūrusią lengvuosius elementus – vandenilį, helį ir litį, gali būti kiek klaidinga. Prie abejonių prisidėjo ir vėliau išrasti teleskopai, apnuoginę kitokio pobūdžio rezultatus. Galiausiai paaiškėjo, kad pasaulyje gali egzistuoti kita jėga, kuri sukūrė tai, ką turime dabar.
Matematikas Andrejus Markovas teigė, kad įtaką padarė šviesa ir gravitacija
Jeigu remtumėmės Biblija, pasaulį sudaro nesuvaldomas chaosas – tamsa, gamtos dėsniai, šviesos greitis ir t.t. Nors mokslininkai nevengia diskutuoti apie tai, kad laikas teka bet kuria kryptimi ir, galbūt, jo apskritai nėra, materijai būdingi tam tikri dėsniai. Dalis klausia: kaipgi atsirado tokia tobula tvarkai – kai vasarą augą burokai, žydi narcizai ir šypsosi praeiviai, prisotinti D vitaminu. Į šį klausimą atsakė rusų matematikas Andrejus Markovas (1856-1922). Matematikas buvo didžiojo Pafnuto Čebyševo, stipriausios pasaulyje Sankt Peterburgo matematikos mokyklos įkūrėjo, mokinys. Sakoma, jog pastarojo indėlis į matematiką yra milžiniškas, nors daugelis žmonių apie jį nėra girdėję.
Markovo grandinė – tai tikimybių teorija, teigianti, kad visada, bet kokioje netvarkoje, yra zonų, kuriose viskas kažkaip staiga susitvarko. O tada gimstame mes. Remiantis ja, materijai įgaunant masę, susidaro nedidelės sritys, kuriose iš principo galima gyventi. Tuomet, šviesai “susidraugavus“ su gravitacija, atsiranda žvaigždės, planetos ir, galiausiai – žmonės.
Matematinių sąveikavimų įtaką pasaulio atsiradimui aptarinėjo ir Pitagoras
Žinoma, kad Pitagoro (apie 570–495 pr. Kr.) filosofija ir matematiniai atradimai turėjo didelę įtaką vėlesnei Vakarų mąstysenai. Mąstydamas apie pasaulį „ant kojų“ pakėlusią jėgą, Pitagoras aiškino, kad pradinis chaosas galiausiai virto tobula tvarka. Jis ir sekėjai (pitagoriečiai) tikėjo, kad Visatos kilmė grįsta skaičiais.
Rusų kilmės mąstytojas ir fizikas Lee Smolinas iškėlė natūralios atrankos bei juodosios skylės idėją. Apie tai kalbėjo ir garsus britų teorinis fizikas, kosmologas ir populiarių mokslinių knygų autorius Stephenas Hawkingas (1942–2018). Jis išplėtė Einšteino bendrosios reliatyvumo teorijos taikymą, sakydamas, kad Visata galėjo prasidėti iš taško, kur materija ir energija buvo be galo suspaustos.
Naujasis tyrimas tuo tarpu apima daugybę idėjų, spėjimų ir tyrimų. Tačiau vėlgi kalbama apie skačių kombinacijas, kurias minėjo tiek graikai, tiek Biblijos autoriai.
Pasaulis – ant griuvimo ribos?
2021 m. atliktame tyrime, prie kurio dirbo visas mokslininkų konsorciumas, teigiama, kad pasaulio fizikiniai dėsniai pamažu keičiasi. Jei tai tiesa, tai, galimai, nieko gero nežada. Mat jei iš tiesų egzistuoja tikslus būties suderinimas – kai žolė žalia, dangus mėlynas, o materija tvirta – šiek tiek pasukus šiuos “jungiklius”, gamta gali subyrėti. Skandalingame 2021 m. straipsnyje „Autodidaktinė Visata“ buvo pasakyta būtent taip.
Kita vertus, šnekama, esą Dievo dalelė iš tikrųjų galiausiai subyrės ir virs tuo, kuo buvo iš pradžių – dalele. Žinoma, kad Higso bozono, dar vadinamo „Dievo dalele“, egzistavimas patvirtintas 2012 m[2]. Higso bozonas paaiškina, kodėl dalelės turi masę. Pagal šį modelį, visos elementariosios dalelės pradžioje neturėjo masės. Tačiau Higso laukas, kuris egzistuoja visoje Visatoje, sąveikauja su dalelėmis ir suteikia joms masę. Kuo stipresnė sąveika su šiuo lauku, tuo masyvesnė dalelė tampa. Šią teoriją 1964 m. pirmą kartą iškėlė britų fizikas Peteris Higgsas ir dar keli mokslininkai. Teorija iki šiol vertinama kaip padedanti suprasti pasaulį ir jo kilmę.
Galiausiai P. Bassani ir J. Magueijo savo straipsnyje prieina prie vieningos išvados: nors Biblijoje iš esmės sakoma tiesa, pasaulis bet kada gali pasikeisti.
