Bermudų trikampio paslapties atskleidimas

Kas davė pradžią „Bermudų trikampio“ legendoje

1945 m. gruodžio 5 d. penkių amerikiečių „TBM Avenger“ torpedinių bombonešių eskadrilė pakilo iš Floridos Fort Loderdeilio aerodromo ir išskrido į mokomąjį skrydį. „19 eskadrilė“ turėjo sekti maršrutą į nurodytą teritoriją, atlikti bandomąjį bombardavimą, skristi toliau į rytus iki Bahamų ir grįžti į bazę.^[1]

Šiandien lėktuvas automatiškai nurodo įgulai buvimo vietą, tačiau toje eroje navigacinės užduotys buvo laikomos ne mažiau sudėtingos nei gebėjimas tiksliai bombarduoti taikinius.

Karinio jūrų laivyno aviacijos pilotai turėjo patys apskaičiuoti savo padėtį žemėlapyje, naudodami kompasą, greičio indikatorių, laikrodį ir keletą jūros orientyrų, tokių kaip salos.

Prieš išvykstant buvo nustatyta, kad kiekvieno torpedinio bombonešio prietaisų skydelyje nebuvo laikrodžio, tačiau tai nebuvo priežastis atšaukti pratybas, nes beveik kiekvienas pilotas turėjo savo rankinį laikrodį. Toks požiūris pasirodė esąs teisingas ir pirmoji skrydžio dalis praėjo gerai, o bombos buvo numestos. Tačiau po 40 minučių Robertas Koksas (Robert Cox), kitos mokymo grupės, laukiančios eilės į tą pačią misiją, instruktorius, išgirdo „19 eskadrilės“ aliarmo radijo signalą. Vienas iš kariūnų paprašė kito kursanto Pauerso (Powers), kompaso parodymų, o šis atsakė: „Aš nežinau, kur mes esame. Turbūt ne ten pasukome po paskutinio posūkio.“

„Kalba FT-74. Lėktuvas ar laivas, kuris kvietė Pauersą, prašau, identifikuokite save, kad kas nors galėtų jums padėti“, - „19 eskadrilei“ nurodė R. Koksas.

Čarlzas Tailoras (Charle Taylor), patyręs instruktorius, turintis 2500 skrydžio valandų, jam atsakė:

„Abu mano kompasai neveikia ir aš bandau rasti Fort Loderdeilį, Floridoje. Aš virš sausumos, bet kompasai sugedę. Esu tikras, kad esu virš salos Florida keis, bet nežinau, kiek toli, ir nežinau, kaip patekti į Fort Loderdeilį.“

Florida keis sala buvo už 400 km, ir jie galėjo ją pasiekti tik tuo atveju, jei maršrute įsipainiojo didelė klaida. Greičiausiai Č. Tailorui netikėtai aptemo sąmonė, nes jis manė, kad yra kitoje Floridos pusėje. Jis nurodė kariūnams skristi į šiaurę, kaip jie turėtų judėti nuo Florida keis, nors jie, skirtingai nei jis, pasiūlė tiesiog pasukti į vakarus ir grįžti į bazę.

Netrukus lėktuvas dingo iš ryšio kanalų, o visos pajėgos buvo mestos į jo paiešką. Nieko nepavyko rasti, tačiau paieškos metu dėl nežinomos priežasties dingo skraidantis laivas „Catalina“. Oficialiame pranešime sakoma, kad „19 eskadrilės“ dingimo priežastis nežinoma.

Tai tapo pagrindu daugeliui mistinių interpretacijų, nors paaiškinimas buvo paprastas: karinio jūrų laivyno vadovybė nenorėjo pažeminti pareigūno atminties ir jo artimųjų, rašydama, kad jis nužudė 14 žmonių dėl savo kvailumo ir kad pats įvykis priminė sovietinį pokštą apie skraidymą su cigarečių „Belomor“ pakuote vietoje žemėlapio.

Tyrimo nusprendė imtis ekstrasensai

Po metų „19 eskadrilės“ dingimas tapo pagrindiniu Bermudų trikampio legendos elementu. Šį trikampį tarp Floridos, Puerto Riko ir Bermudų pirmą kartą pateikė Džordžas Sandas (George Sand) straipsnyje „Jūrų paslaptis mūsų galiniame kieme“, paskelbtame 1952 m. Žurnale „Fate“.^[2]

Autorius priminė paslaptingą torpedinių bombonešių dingimą ir pažymėjo, kad toje pačioje vietovėje dingo daug kitų orlaivių bei laivų. Tarp jų: britų keleiviniai lėktuvai „Star Tiger“ ir „Star Ariel“, amerikiečių transportinis lėktuvas „Douglas DC-3“ ir žvejybinis laivas su garsiuoju žokėju Albertu Snaideriu (Albert Snyderi).

„Šiame „galiniame kieme“ buvo ir kitų dingimų. Vyriausybiniai ir privatūs lėktuvai, žvejybos laivai, jachtos. Ir visur visose galutinėse paieškos ataskaitose sakoma: „jokių pėdsakų nerasta“, – straipsnį dramatiškai užbaigė Dž. Sandas.

„Fate“ yra žurnalas apie mistiką, paranormalius dalykus, NSO, telepatiją, vaiduoklius ir pomirtinį gyvenimą. Tikriausiai tai lėmė, kodėl šis straipsnis buvo paskelbtas tik čia, o ne, pavyzdžiui, autoritetingoje aviacijos savaitėje ar pagrindiniuose laikraščiuose. Tačiau paslaptingos vietovės, kurioje laivai dingsta be pėdsakų ar priežasties, idėja buvo įdomi. Po kelių dešimtmečių rašytojas Alenas Ekertas (Allan Eckert) parašė straipsnį apie „19 eskadrilę“.^[3]

Tariamai jis kažkur nugirdo, kad viena iš paskutinių įgulos frazių buvo „mes negalime būti tikri jokia kryptimi ... viskas negerai... Keistai... Vandenynas neatrodo taip, kaip turėtų.“

Šie žodžiai gerai atrodytų mistiniame trileryje, tačiau A. Ekertas, kuris įvykių metu buvo tik 14-os metų, buvo istorinių romanų autorius ir gerai žinomas išradėjas.

Kuo toliau, tuo Bermudų trikampis tapo baisesnis. Buvo prisimintas amerikiečių karinio transportinio lėktuvo R7V-1 dingimą be pėdsakų 1954 metų spalio 31-osios naktį. Situacija buvo būdinga Bermudų trikampiui - lėktuvas pakilo iš oro bazės Jungtinėse Valstijose, tačiau neskrido į paskirties vietą Portugalijoje, nebuvo SOS signalų, o nuolaužos nerastos. Laivyno ir aviacijos istorijoje yra ir daugiau panašių dalykų.

1964 m. Vinsentas Gadis (Vincent Gaddi) atliko „istorinį tyrimą“ ir pastebėjo, kad daugybė dešimčių laivai ir lėktuvai dingdavo trikampyje paslaptingomis aplinkybėmis, o pirmieji žinomi atvejai datuojami 1840 metais.

Būtent V.Gadis pirmasis panaudojo frazę „Bermudų trikampis“, ir tai tapo vienu iš svarbiausių jo karjeros pasiekimų, kartu su spontaniškų savaiminių žmonių užsidegimų ir slaptųjų senovės indėnų technologijų tyrimais.

Vėlesniais dešimtmečiais apie Bermudų trikampį buvo parašyta dešimtys ir šimtai knygų. Daugelis jų užėmė vertingą vietą lentynose šalia pasakojimų apie ateivių Egipto piramidžių statybą, Nostradamo pranašystes ir vaiduoklių gaudymo vadovus.

Legendos yra pelningos

Kyla logiškas klausimas: jei Bermudų trikampio legendos ištakose yra spontaniško žmogaus užsidegimo analizės specialistai, kodėl ši istorija tokia populiari? To paaiškinimas yra dvejopas.

Pirma, istorija apie pavojingą zoną pačiame vandenyne skamba įtikinamai. Jūrininko profesija visada buvo pavojinga, o frazė „negrįžo iš jūros“ buvo laikoma mirties priežasties paaiškinimu. Buvo daug bandymų racionaliai paaiškinti Bermudų trikampio reiškinį. Pavyzdžiui, tariamai tai gali būti magnetinė anomalija, dėl kurio kompasai tinkamai neveikia.

Kita versija teigia, kad šioje srityje periodiškai atsiranda oro anomalijų ir staigių audrų. Pavyzdžiui, vėjo gūsis tapo burlaivio „Pride of Baltimore“ sudužimo trikampio zonoje 1986 m. priežastimi. Išgyvenusi įgula pranešė, kad staiga vėjo greitis padidėjo nuo 32 iki 97-145 km/h. Uraganų specialistas Džeimsas Lušainas (James Lushine) tada žurnalistams paaiškino, kad „esant labai nestabilioms oro sąlygoms, šalto oro srautas iš viršaus gali smogti į paviršių kaip bomba, „sprogdama“ į visas puses vėjo ir vandens siena.

Kiti mokslininkai iškėlė hipotezę apie kietų metano hidratų kaupimąsi jūros dugne. Kartais esą jie gali išsiveržti ir suformuoti putų debesį, kuris negali išlaikyti laivo vandens paviršiuje, todėl šis skęsta. Tai galėtų paaiškinti laivų dingimą Bermudų trikampyje, bet ne orlaivių. O būtent – torpedinių bombonešių dingimas, kuris tapo legendos pradiniu tašku.

Tiesą sakant, trikampio anomalija nereikalauja jokio paaiškinimo, nes pati anomalija neegzistuoja.

Dar 1975 m. Pilotas ir tyrėjas Laris Kiušė (Larry Kusche) išanalizavo laivų sudužimo statistiką ir padarė išvadą, kad laivai Bermudų trikampyje nuskęsta ne dažniau nei kitose panašiose vandenyno vietose. Be to, daugelis legendos populiarintojų užfiksavo laivus ir lėktuvus, kurie dingo „prakeiktoje zonoje“, bet vėliau buvo atrasti ar net sudužo matant žmonėms.^[4]

Jis pateikė savo argumentus knygoje „Bermudų trikampio paslaptis“, tačiau beveik niekas apie tai nežino - nepaisant to, kad daugelis kitų mokslininkų sutinka su jo išvadomis. To paaiškinimas paprastas. Žmonės dažniausiai skaito knygas ir atveria naujienas pramogai, o ne tam, kad skrupulingai atkurtų tiesą. Paslaptingas trikampis, iš kurio laivai negrįžta, yra patrauklus vaizdas, suteikiantis turtingą pagrindą fantazijai. O pagyvenęs vyras, nuobodžiai siūlantis pažvelgti į laivų sudužimo statistika, atrodys nuobodžiai net televizoriaus ekrane, jau nekalbant apie tokios knygos skaitymą. Kitaip tariant, galite parašyti įdomią knygą apie Bermudų trikampio paslaptį arba padaryti ryškų pseudo dokumentinį filmą milijonams žmonių. Ir atskleisdami šią paslaptį, galite tapti žvaigžde tik tarp siauros profesionalių skeptikų ir kovotojų su mitais auditorijos.

Galiausiai trumpiausias būdas paneigti Bermudų trikampio egzistavimą yra kreiptis į draudikus, kuriems rizikos vertinimas yra finansinio išlikimo klausimas. Pavyzdžiui, 1992 m. Didžiosios Britanijos bendrovė „Lloyds of London“, atsakydama į tiesioginį žurnalistų klausimą, pareiškė, kad ji neima jokių papildomų mokesčių už nurodytos teritorijos kirtimą. Taip pat nėra jokių žinių apie jokią kitą įmonę, kuri tai praktikuoja.^[5]

Taigi, nesvarbu, kokia graži legenda, atidžiau apžiūrėjus paaiškėja, kad tai yra fikcija ir apgaulė.