Teismuose jau pusantrų metų vyksta vilniečio kova dėl šuns
Bendrai įsigyto šuns ar katės likimas porai atsidūrus ant skyrybų slenksčio yra ne ką mažiau svarbus nei vaikų pasidalinimo klausimas. Tiesa, iki šiolei Lietuvos teisėje nėra numatytas naminių augintinių likimas nutrūkus bendram poros gyvenimui, tačiau jau dabar dažnėja atvejų, kai po skyrybų mėginantys atsitiesti gyventojai ne tik neranda ramybės asmeniniame gyvenime, bet ir staiga netenka teisių į mylėtą augintinį. Taip nutiko ir vienam vilniečiui, nusprendusiam nepasiduoti ir teisme kovoti dėl teisės į savo Korsikos šunį po skyrybų su moterimi. Gyventojas dėl savo šuns nusprendė net kreiptis į Vyriausybę bei Seimą, bet realios pagalbos taip ir nesulaukė.
Dėl šuns teisme kovojantis Danielius Šitelis teigė, kad visa istorija prasidėjo dar tada, kai jis kartu su savo moterimi nusprendė įsigyti savo išsvajotos Korsikos veislės šunį[2]. Augintinis esą buvo pirktas itin griežto karantino metu, todėl pardavimo sutartyje buvo nurodyti du šuns savininkai, kad vienam iš jų susirgus ar esant karantine, augintinio atsiimti galėtų vykti kitas sutartyje nurodytas asmuo.
Anot jo, vienam iš bendrasavininkų atsisakius toliau vykdyti planus, t. y., įkurti veislyną ir pan., jis teigė jau pusantrų metų praradęs bet kokias teises į gyvūną, o visą šį laikotarpį esą vyksta ir labai sudėtingi teisminiai procesai, kurių baigtis nėra aiški. Todėl esą visai nepakenktų sutarimas, kad kol teismas priimtų sprendimą, augintinio globa būtų perleidžiama savaitėmis – vieną savaitę vienam iš bendrasavininkų, kitą savaitę – kitam, mat Lietuvoje teisminiai procesai vyksta labai lėtai, tad galiausiai po, kaip pavyzdys, trijų metų laimėti bylą ir vėl iš naujo mėginti atkurti ryšį su jau seniai neregėtų gyvūnu – pernelyg sudėtingas procesas.
Valstybės institucijos nėra sureguliavusios gyvūnų globos klausimų
Žemės ūkio ministerijos atstovas Arūnas Šileika nurodė, kad D. Šitelis kreipėsi į ministeriją prašydamas jam nustatyti pasimatymų su gyvūnu tvarką. Visgi, kaip ŽŪM atstovas pastebėjo, augintinis nėra žmogus ir jis neturi nei civilinių, nei kitokių santykių, o jį gina Gyvūnų gerovės apsaugos įstatymas[2].
Tiesa, anot A. Šileikos, atvejai, kai augintiniu norima pasidalinti sukeliant jam kažkokių nepatogumų ar atvedant į sutartas vietas, gyvūnui gali sukelti bereikalingą stresą.
Išsiskyręs ir šuns jau kurį laiką nematantis vilnietis teigė iš valstybės institucijų tik gavęs atsakymus, kad naujos taisyklės dėl pasimatymų su gyvūnais esą nebus kuriamos, o pavienių žmonių problemos – ganėtinai sunkiai sprendžiamos.
Kita vertus, po skyrybų gerokai nusvilęs D. Šitelis net ir nepaisydamas ministerijų abejingumo neketina nustoti kovoti ir teigia tai darysiantis „iki galo“, kad ateityje gyvūnų bendrasavininkai nebevedant bendro gyvenimo turėtų daugiau teisių.
ŽŪM atstovas taško šioje istorijoje nepadėjo ir paliko vilties krislelį, kad galbūt gyvūnų gerovės klausimas bus toliau rutuliojamas ir gal ateityje bus priimti kokie nors kiti teisės aktai. Visgi, šiai dienai, pasak jo, reikia vadovautis tuo, kas yra priimta ir galioja.
Ispanijoje priimtas įstatymas, leisiantis po skyrybų poroms gauti vienodas teises į bendrą augintinį
O štai 2022 metų pradžioje Ispanijoje buvo priimtas teisinis pokytis, leidžiantis poroms gauti vienodas teises į gyvūną skyrybų atveju. Šiuo sprendimu teisėjai įpareigojami naminius gyvūnus laikyti jaučiančiomis būtybėmis, o ne vienam ar kitam partneriui priklausančiais daiktais, kaip buvo įprasta daugelyje porų dar prieš priimant šį įstatymą.
„Gyvūnai yra šeimos nariai, tad kai šeima nusprendžia skirtis, gyvūno likimas turi būti reglamentuojamas kaip tokios pačios svarbos klausimas kaip ir kitų šeimos narių likimas“, – teigė advokatė Lola Garcia[3].
2021 m. spalio mėnesį Madrido teisėjas vienai nesusituokusiai porai suteikė bendras teises į šuns globą. Nusprendusi skirtis pora kreipėsi į teismą, kad šis nuspręstų, su kuo augintinis turėtų likti po jų skyrybų. Galiausiai teismas priėmė sprendimą, kad šuo po mėnesį praleidžia su kiekvienu iš savo šeimininkų.
Anksčiau vyravo praktika pranašumą suteikianti tam, kuris savo vardu augintinį įregistruodavo.
Įstatymu, kuriuo iš dalies keičiamas Ispanijos civilinis kodeksas, taip pat reikalaujama, kad spręsdami ginčus dėl augintinio paveldėjimo teismai atsižvelgtų į gyvūno gerovę. Nepaisant poros teisinio statuso (susituokę ar nesusituokę), gyvūno globa gali būti dalijamasi ir tokiu atveju teisminės institucijos kiekvienam gyvūno globėjui turi paskirti skirtą augintinio priežiūros dienų skaičių ir numatyti atsakomybes[4].
Gyvūno savininko mirties atveju, jei testamente nenurodyta kitaip, naminiai gyvūnai atitenka įpėdiniams, kurie į jų globą pretenduoja pagal įstatymą. Atvejais, kai gyvūnu nenori rūpintis nė vienas iš įpėdinių arba į globą pretenduoja ne vienas žmogus, galutinį sprendimą priima teisėjas, o taip pat turima atsižvelgti ir į trečiąsias šalis, norinčias imtis gyvūno globos.
