Bandymas užčiaupti kalbančius „neteisingai“ kelia pavojų demokratijai?

Kaip veikia visuotinės nuomonės formavimas

„Juodieji sąrašai“ ir cenzoriai jau atėjo į Lietuvą, demokratiška save laikančią valstybę. Čia gyvenantiems žmonėms jau skrieja nurodymai kaip kalbėti ir kaip nekalbėti, ką rašyti ir ko nerašyti bei netgi kur dėti savo patiktuką feisbuke. Pastebima, kad dabar didžiulės neapykantos bangos galima sulaukti net padėjus patiktuką „ne ten“. Tuo tarpu politologas Vytautas Sinica pastebi, kad atmetimo kultūra Lietuvoje prasidėjo dar gerokai anksčiau nei karas Ukrainoje ir nuolat pasiekia vis naują auditoriją. Iš pradžių taikiniais buvo tradicinių pažiūrų asmenys, vėliau – asmenys, nesiskiepijantys vakcinomis nuo COVID-19 („antivakseriai“), o dabar nustumtas į visuomenės užribį gali būti ir už tai, jei kažkur dalyvavai ar nieko nepasakei „reikiamu momentu“.

V. Sinica puikiai pastebėjo, kad Lietuva seka Vakarų madomis, ir, kai iš kitų galima pasiimti tik teigiamą praktiką, mes iš Vakarų kultūros imame viską – net ir gėrį kartu su visomis šiukšlėmis. Tačiau atmetimo kultūra, nors ir gana nauja Lietuvoje, ji automatiškai aplink save kuria ydingą atmosferą ir rodo visuomenei, kaip daryti „negalima“ ir kaip tuo metu jaučiasi auka. Taip tariant, visas procesas kone identiškas patyčioms mokykloje.

Galiausiai, anot V. Sinicos, sulaukiama įdomaus efekto, kuris sudaro įspūdį, jog kitaip galvoja vos saujelė žmonių. Tai reiškinys, kai viena po kitos atmetamos kitokios nuomonės, o jas išsakiusieji – nubaudžiami. Taip aplinkiniams rodomas pavyzdys kaip galima ir negalima elgtis. O tada nebelieka žmonių, kurie įgarsintų „neteisingą nuomonę“ arba lieka vos keli drąsiausi, o jie visuomenės akyse tampa „vos keliais kitaip mąstančiais durneliais“.

Nagai gviešiasi į demokratiją

Visus su atmetimo kultūra susijusius įvykius išvardyti labai sunku, tačiau aktualiausi – pastaruoju metu Lietuvoje įvykę skandalai dėl visuomenės narių išreikštų standartų neatitinkančių pozicijų. Bene daugiausiai dėmesio susilaukęs – rugpjūčio 15-ąją įvykęs Naisių festivalis, prieš kuriam įvykstant jame nusprendę dalyvauti atlikėjai susilaukė milžiniškos spaudimo bangos festivalyje nedalyvauti. Nepaisant to, kad patys atlikėjai ir nebuvo nieko skandalingo pasisakę, jie jau nusikalto atsisakydami boikotuoti šį festivalį.

V. Sinica pastebi, kad viešai ir nedviprasmiškai yra žinoma, kad Naisių festivalio šiemet buvo vengta ne dėl kokių naujų faktų apie jį remiančio Ramūno Karbauskio ryšius su Rusija, bet dėl jo požiūrio į LGBT bendruomenę ir į Vytautui Landsbergiui suteiktą valstybės vadovo statusą. O tą viešai pasakė ir atsisakę festivalyje dalyvauti atlikėjai, tarp kurių buvo ir grupė „The Roop“.

Tiesa, tokiam Naisių festivalio boikotui labai pritarė Kultūros ministras Simonas Kairys, kuris manė galintis visuomenei nurodyti, į kuriuos renginius galima eiti. Ministras atvira forma viešai pasmerkė nusprendusius šiame festivalyje dalyvauti ir net išvadino juos nepažengusia visuomenės dalimi.

Kiek vėliau S. Kairys aiškino, kad čia nėra nieko bloga boikotuoti tokį festivalį, mat R. Karbauskis siekia visuomenę grąžinti į viduramžius, tad toks kai kurių atlikėjų sprendimas festivalyje nedalyvauti – neva yra sveikintinas ir tikrai neliudijantis atlikėjų baimės būti atšauktiems „cancel“ kultūros^[1].

S. Kairio patikinimu, Lietuva esą išsivers ir „be cenzoriaus funkcijų“, o ministerija žūtbūt nenustatinėjanti jokių „juodųjų sąrašų“. Ministras tik pridūrė, kad šis laikotarpis yra susijęs su karu Ukrainoje ir žmogaus teisių klausimais, todėl neva reikalauja vertybinių nuostatų supratimo.

„<...>. Manau, kaip tik truputėlį sustiprėjome po šio savaitgalio ir žmonės drąsiau priims sprendimus, kurių anksčiau nedrįsdavo priimti“, – situaciją aiškino S. Kairys^[1].

Žmonės tampa bestuburiais?

Tai, kad Lietuvos atlikėjai, atsisakę dalyvauti Naisių festivalyje yra „bestuburiai“, neslėpė aktorius Aistis Mickevičius. Pasak jo, toks epitetas išsprūsta dėl to, kad pasitraukę iš festivalio atlikėjai iš pradžių buvo sutikę jame koncertuoti, tačiau paskutinę minutę priėmė sprendimą iš ten bėgti, nes „taip liepė“^[1].

A. Mickevičius pareiškė netikintis nei vieno tokio pabėgusio atlikėjo politine pozicija, mat tai esą yra „bestuburiai“, kurie, pasak jo, dainuos bet kur, kur „babkes moka ar valdyba liepė“.

Kad šioje situacijoje neabejotinai įsisuko atmetimo kultūra, o atlikėjai patyrė spaudimą ir galimai nenorėjo prarasti savo auditorijos, aiškina ir tai, kad atlikėjai sutartis pasirodyti renginyje buvo sudarę dar prieš kelis mėnesius, o štai pareiškimai apie sprendimus atšaukti savo pasirodymus nuaidėjo tik liepos 8-ąją.

Tuo pačiu V. Sinica pastebėjo, kad įtarimai dėl Karbauskio ryšių su Rusija jau buvo keliami bent dešimtmetį, tačiau iki šiol tai niekada nebuvo kliūtimi Naisių festivaliui. Kol tai netapo visuotine mada būti nusiteikusiam prieš kažką.

O štai madas dabar diktuoja paklydusios visuomenės dalies vedliu tapęs Arūnas Valinskas, kuris pasako, ką, kaip ir kada sakyti ir ko žmonėms klausyti. Tiesa, jei A. Valinskas pradeda „kalti“ kažką prie kryžiaus, reiškia, kad tą ir reikia daryti.

Kerštas už aštrią kalbą?

Kaip įvardino V. Sinica, tobuliausias šios dienos šalinimo pavyzdys Lietuvoje yra Konstitucijos bendraautorė dr. Zita Šličytė, kuriai pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo neapykantos kurstymo prieš homoseksualius asmenis jos Kovo 11-ąją pasakytoje kalboje. 

„Tai absurdo teatras, nes toje kalboje apskritai kritikuotas demokratinių instrumentų trūkumas, ribojimai, Konstitucijos nesilaikymas Lietuvoje. Pora aštrių sakinių apie LGBT buvo aiškiai apie pasaulėžiūros sklaidą, ne asmenis. Norėčiau, kad kas nors man toje kalboje parodytų bent vieną teiginį apie homoseksualius asmenis“, – savo feisbuko paskyroje rašo V. Sinica.

Pradėtą tyrimą pati Z. Šličytė vertina kaip persekiojimą už kritiką, t. y. Konstitucijos 33 straipsnio pažeidimą. 

„Tyrimas remiasi neapykantos kalbos įstatymu – kol kas „tobuliausia“ forma šalinimo kultūrai suteikti teisinę galią ir už „neteisingą nuomonę“ ne tik šalinti iš viešumos ar darbo, bet ir teisiškai bausti“, – mintimis dalijosi politologas.

Atmetimo kultūra tvirtinasi ir versle

Ryškiausius atmetimo kultūros bruožus versle buvo galima pastebėti pandemijos metu, kai žmonės buvo skirstomi į „vakcinuotus“ ir „nevakcinuotus“, nusprendžiant pastarųjų neįleisti į kai kurias prekybos sales. Žinoma, žmonės, negalintys įeiti į prekybos centrus veikiau buvo laikomi kaip atstumtoji visuomenės dalis, su kuriais ne itin ryšį palaikė skiepų nuo COVID-19 fanatikai.

Ši tendencija dar labiau ryškėti pradėjo tada, kai nevakcinuotieji nė negalėjo dirbti, o iš visuomeninio transliuotojo tokių asmenų atžvilgiu žvangėjo neapykanta persisunkusios apklausos, raginančios neskiepytųjų gyvenimą paversti „pragaru“.

Ilgai netrukus, kai prasidėjo karas Ukrainoje, susidūrėme su antrąja atmetimo kultūros banga. Tiesa, šį kartą neapykanta buvo nukreipta prieš rusų tautybės žmones ir tą buvo galima pastebėti Lietuvoje. Įmonės kaipmat puolė masiškai atsisakinėti rusiškų prekių, o to nedarančios atsidūrė ant bankroto ribos ir garsūs visuomenės „vedliai“ kaip antai Olegas Šurajevas, net rengė visuomenines akcijas, nukreiptas prieš tokį verslą.

Prisiminkime ir tą patį Kauno miesto merui Visvaldui Matijošaičiui priklausantį „Viči“, kuris iš O. Šurajevo susilaukė ypatingo dėmesio.

Visgi, šioje situacijoje susidurta su įdomiu aspektu, kai vieni verslai buvo žlugdomi, o prieš kitų nuodėmes buvo užsimerkta. Taip nutiko ir su Energetikos ministru konservatoriumi Dainiumi Kreiviu, kuris, paaiškėjo, yra vienas iš parduotuvių tinklo „Moki veži“ akcininkų. O būtent tuo metu, kai neapykantos strėlių susilaukė V. Matijošaitis, „Moki veži“ prekiavo rusiškomis prekėmis.

Dėl karo Ukrainoje stabdyti savo veiklą turėjo ir viena didžiausių bei moderniausių Europoje trąšų gamybos bendrovių „Lifosa“, vietoje trąšų ūkininkų žemėse ir mokesčių pavidalu sumokėtų milijoninių sumų valstybės biudžete palikusi milžinišką skylę, o tuo metu be darbo ir pajamų šaltinio liko šimtai jos darbuotojų.

Ir čia kalbama tik apie stambiųjų verslų atmetimą. Įvairiuose forumuose ir naujienų portalų publikuotų straipsnių komentarų skiltyse buvo matomas aiškus susiskaldymas. Štai viename iš forumų nariui pasiteiravus, kur galima įsigyti šampūno „Babuška Agafija“, nes būtent šis produktas neva atitiko geriausią kainos ir kokybės santykį, į šį asmenį kaipmat buvo paleista neapykantos lavina įskaitant ir pačius įvairiausius rusiškus keiksmažodžius (šių vartojimas kažkodėl toleruojamas).

Spaudimas tenka ir įmonės verslo partneriams

Apie atmetimo kultūrą versle prabilo ir komunikacijos paslaugų agentūros „Fabula Rud Pedersen Group“ partneris Mykolas Katkus. Jo teigimu, visos įmonės, kurios turi santykių su Rusijos rinka arba yra valdomos investuotojų iš Rusijos, atsiduria didelės rizikos zonoje ir tai esą išliks dar ilgai^[2].

Kaip ir M. Katkus pastebėjo, „Cancel“ kultūrai neregėtu mastu Lietuvoje pavyko įsitvirtinti būtent prasidėjus karui Ukrainoje, kai visuomenėje ir taip kyla daug įtampų, pykčio ir kitų emocijų. Jo teigimu, psichologai tokį reiškinį aiškintų net kaip metodą žmonėms paleisti savo emocijas.

M. Katkaus teigimu, tam tikrų atmetimo kultūros apraiškų visuomenėje buvo galima pastebėti ir anksčiau, tačiau ryškiu visuotiniu reiškiniu tai neva tapo prieš maždaug 5–7 metus pasaulyje nuvilnijus #metoo skandalų bangai. 

Įdomu ir tai, kad atmetimo kultūra tarsi buria aršiai nusiteikusią visuomenę ir skatina ją užsiimti lobistine veikla darant įtaką politikams. Štai į veiksmą įsitraukę politikai, pasak M. Katkaus, tampa atskaitingi socialiniams tinklams ir juose verdančioms emocijoms, o vedini masės efekto net priima sprendimus.