- Dalis politikų paliko Seimo salę neišklausę kalbos
- Z. Šličytė prakalbo apie neįtikėtinai žemus politinės arenos reitingus
- Per 10 metų Lietuvoje buvo priimtas vienintelis konstitucinis įstatymas
- Du mitingai, bet skirtingi požiūriai į juos – Šeimų sąjūdžio dalyviai tapatinami su vienu asmeniu
- Skandalinga Kovo 11-osios Z. Šličytės kalba
Dalis politikų paliko Seimo salę neišklausę kalbos
Kovo 11-osios minėjimas Seime atskleidė kai kurių tautos išrinktųjų dviveidiškumą – nuolat apie toleranciją kalbantys ir iš kitų jos reikalaujantys politikai patys tolerancijos pristigo, kai Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų klubo pirmininkė, teisininkė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė Zita Šličytė savo iš anksto nesuderintoje kalboje nepagailėjo kritikos valdantiesiems ir išsakė savo požiūrį apie homoseksualų paradą, Stambulo konvencijos ratifikavimą bei lyčiai neutralios partnerystės įstatymo priėmimą. To pakako, kad kai kurie politikai apkaltintų Z. Šličytę homofobija ir nepagarba bei išeitų iš salės paskui premjerę Ingridą Šimonytę.
Neišklausę signatarės kalbos iš Seimo salės pasišalino konservatoraiai Gabrielius Landsbergis, Emanuelis Zingeris, Kęstutis Masiulis, Žygimantas Pavilionis, Laisvės frakcijos atstovai Tomas Vytautas Raskevičius, Artūras Žukauskas, Ieva Pakarklytė, dalis į minėjimą atvykusių ambasadorių, vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, aplinkos ministras Simonas Gentvilas, susisiekimo ministras Marius Skuodis, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky bei kiti politikai ir svečiai[2].
Po šio akibrokšto Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen atsiprašinėjo dėl Z. Šličytės kalbos, nemažai žinomų žmonių viešai liejo savo pyktį ir koneveikė garbaus amžiaus deputatę, o Rasa Juknevičienė ir Nijolė Oželytė net pareiškė pasitraukiančios iš Signatarų klubo.
Z. Šličytė prakalbo apie neįtikėtinai žemus politinės arenos reitingus
Kas taip suerzino politikus ir minėjimo svečius?
Pasirodo, vietoje tokioms progoms įprastų skambių valstybę ir jos politikus giriančių frazių, iš Z. Šličytės lūpų aidėjo nusivylimo kupina gaida. Nepriklausomybės akto signatarų klubo pirmininkė klausė – kur dingo Lietuvos valstybingumas?
„Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Tokiais žodžiais iškilmingai prisiekėme 1989 m. vasario 16 d., kai pirmą kartą Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje nebebuvo draudžiama švęsti nepriklausomos valstybės atkūrimo 1918 m.“, – pradėjo politikė[1].
Anot Z. Šličytės, Lietuva pirmoji išsivadavo iš Sovietų Sąjungos priespaudos, kuo iki šiol labai didžiuojamės. Tačiau ar ta laisvė tokia, kokios buvo siekta, galima suabejoti. Z. Šličytės teigimu, vasario 3–8 d. apklausos patvirtina gėdingai žemus Seimo, Vyriausybės, politinių partijų, prokuratūros ir teismų reitingus.
„Kodėl iškilo tvoros, skiriančios mūsų politikus nuo tautos Sausio 13-osios bei Vasario 16-osios renginių metu?“ – teiravosi Z. Šličytė ir pateikė visiems gerai žinomą pavyzdį su valstybės simboliu – Gedimino kalnu, kurį jau metų metus vagoja nuošliaužos ir dėl to dar 2017 m. buvo paskelbta ekstremali situacija, tačiau jos pabaigos nematyti iki šiol. Anot politikės, ginčas dėl leidimo tvarkyti kalno šlaitus vis dar įstrigęs teisme.
Ji prisiminė ir tai, kad teisme yra įstrigusi ir dar reikšmingesnė baudžiamoji byla, susijusi su buvusiu Liberalų sąjūdžio pirmininku Eligijumi Masiuliu bei jo partija ir atskleistais politikų korupciniais ryšiais.
„Toje byloje kaltinimai pareikšti ir Darbo partijai. Lietuvą valdo teisiamųjų suole sėdinčios partijos. Nuteiskite pagaliau arba išteisinkite ir išlaisvinkite tautą iš nepasitikėjimo gniaužtų“, – ragino teisininkė.
Per 10 metų Lietuvoje buvo priimtas vienintelis konstitucinis įstatymas
Nepriklausomybės akto signatarų klubo pirmininkei susirūpinimą kelia ir tai, kas, pasak jos, diktuoja „madas“ dabartinei valstybės politikai, tai pat neramu ir dėl skleidžiamos „naujosios“ Laisvės partijos ideologijos, uždegančios žalią šviesą alkoholio bei narkotikų vartojimui, medikamentiniam abortui, lyties pakeitimo operacijai, o taip pat ir nuvertinančiai seksualinį pasitenkinimą iki „pramogos lygio“, kas visiškai nestiprina pilietinės bendruomenės.
Išsilavinusiems Lietuvos žmonėms esą nusibodo ne tik pasakos apie šimtatūkstantinių grynųjų pinigų kilmę, bet ir apie nuolatinę Kremliaus grėsmę žmonių vienybei.
„Jau pirmąją karo prieš Ukrainą dieną žmonės taip susivienijo prieš Rusijos agresiją, kad suteikė viltį, jog vienybė dar gali plačiai išsiskleisti mūsų gyvenimo verpetuose“, – pažymėjo signatarų klubo pirmininkė[1].
Z. Šličytė negailėjo kritikos Seimo darbui. Pasak jos, dar 2012 m. kovo 15 d. Seimas patvirtino Konstitucinių įstatymų sąrašą, iš kurio per 10 metų iš dešimties jame išvardytų įstatymų priėmė tik vienintelį – fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą. „Ar normalu, kad Konstituciniam Teismui pripažinus referendumo įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, beveik 2 metus Seimas atidėlioja jo priėmimą?“, – piktinosi teisininkė[1].
Nuostabą Lietuvos politinei veikėjai kėlė ir tai, jog Lietuva neturi referendumo įstatymo, kas prieštarauja pačiam LR Konstitucijos 9 straipsniui, skelbiančiam, jog svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimai yra sprendžiami referendumu.
„Kadangi Lietuvos valstybę kuria tauta ir jai priklauso suverenitetas, ne mažiau svarbu yra kuo greičiau priimti piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos bei peticijų konstitucinius įstatymus“, – pridūrė ji.
Gan įdomi priešprieša Seime nuskambėjo ir 2022 m. sausio 18 d. balsavus už LR asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, kuriuo įteisinta galimybė asmenims jų dokumentuose vardą ir pavardę įrašyti nebūtinai lietuviškais, bet ir lotyniškos abėcėlės rašmenimis. Z. Šličytė atkreipė dėmesį, kad tuo tarpu valstybės kalbos įstatymas vis dar nėra priimtas.
„Konstitucinis Teismas net 5 kartus ryžtingai pasipriešino įvairiems išpuoliams prieš lietuvių valstybinės kalbos statusą. Tačiau teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, agituodama balsuoti už sausio 18 d. priimto įstatymo projektą nė žodžiu apie tai neužsiminė“, – piktinosi Z. Šličytė.
Du mitingai, bet skirtingi požiūriai į juos – Šeimų sąjūdžio dalyviai tapatinami su vienu asmeniu
Politikė taip pat atkreipė dėmesį ir į Lietuvoje nuvilnijusius du didelius mitingus: praėjusiais metais Kauno Laisvės alėjoje įvykusį homoseksualių asmenų paradą ir Vilniaus Vingio parke įvykusį Šeimų gynimo maršą, kurio atgarsiai netyla dar iki šiol. Pasak Z. Šličytės, žiniasklaida visomis išgalėmis stengėsi kuo tamsesnėmis spalvomis nupiešti jame dalyvavusius: „kaip kažkokių tamsuolių, atsilikėlių sambūrį“ ir pridūrė, kad yra nepadoru visus Šeimų maršo dalyvius prilyginti vienam žmogui, pravarde Celofanas.
„Vyro ir moters santuokos reikšmės stūmimas į visuomenės gyvenimo paraštę yra nemaloni demokratinės Lietuvos grimasa. Tai yra agresyvus pasikėsinimas į tautos referendumu priimtos Konstitucijos 38 str. nuostatas“, – sakė Z. Šličytė[1].
Baigdama savo kalbą Z. Šličytė pridūrė kviečianti tautos atstovus iš savo darbotvarkės išbraukti Stambulo konvencijos ratifikavimą, mat tai kelia grėsmę visuomenei ir biologinės lyties sampratą pakeistų į socialinę lytį bei lyčiai neutralios partnerystės įstatymo priėmimą. Teisininkės teigimu, kartu gyvenančių homoseksualių asmenų teises ir interesus galima efektyviai apginti ir kitomis teisinėmis priemonėmis.
Skandalinga Kovo 11-osios Z. Šličytės kalba
Pateikiame visą politikų pasipiktinimo ir audringos visuomenės sulaukusią Z. Šličytės kalbą:
„Garbingi Lietuvos piliečiai, malonūs svečiai.
Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos Nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome: tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Tokiais žodžiais iškilmingai prisiekėme 1989-aisiais vasario 16 d., kai pirmą kartą Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje nebebuvo draudžiama švęsti Valstybės atkūrimą 1918-aisiais.
Atgimusi tauta siekė nepriklausomybės. Lietuvos parlamentas, kurio daugumą sudarė Sąjūdžio iškelti deputatai, 1990 metų kovo 11 d. priesaiką ištesėjo ir ryžtingai apsisprendė drąsiam laisvės skrydžiui į ateitį. Lietuva pirmoji išsiveržė iš tautų ir laisvų žmonių kalėjimo pasivadinusios Sovietų Sąjungos. Ir jau 32-us metus mes tuo labai didžiuojamės. Tačiau ar vardan tos Lietuvos žydi vienybė, kaip troško mūsų valstybės autorius Vincas Kudirka. Vienybės pagrindas yra pasitikėjimas ir pagarba. Kodėl vasario 3-8 dienos apklausos patvirtina gėdingai žemus Seimo, Vyriausybės, politinių partijų, prokuratūros ir teismų reitingus? Kodėl iškilo tvoros, skiriančios mūsų politikus nuo tautos Sausio 13-osios bei Vasario 16-osios dienos renginių metu?
Vasario 7 dienos rytą išgirdome pranešimą apie naują nuošliaužą Gedimino kalno šlaite. Gedimino kalnas yra mūsų valstybės simbolis, todėl tas pranešimas nuskambėjo tarsi įspėjimas ir kvietimas susimąstyti. Dėl nuošliaužų ir įgriuvų dar 2017-aisiais paskelbta ekstremali situacija, tačiau jos pabaigos nematyti, nes ginčas dėl leidimų tvarkyti kalno šlaitus įstrigo teisme. Bet teisme įstrigusi dar reikšmingesnė – Eligijaus Masiulio ir Liberalų partijos – baudžiamoji byla, kurioje atskleisti politikų ir verslo korupciniai ryšiai. Toje byloje kaltinimai pareikšti ir Darbo partijai. Lietuvą valdo teisiamųjų suole sėdinčios politinės partijos. Nuteiskite pagaliau arba išteisinkite. Išlaisvinkite tautą iš nepasitikėjimo savo atstovybe gniaužtų.
Teisingumas yra valstybės pagrindas ir apmaudu, kad politikos madas dabar diktuoja palaidą gyvenimo būdą propaguojanti Laisvės partija. Ar alkoholis, narkotikai, medikamentiniai abortai, lyties pakeitimas, seksualinio pasitenkinimo nuvertinimas iki pramogos lygio stiprina pilietinės bendruomenės fizinę ir dvasinę sveikatą? Žinoma, ne. Todėl nestebina žemi politinių partijų reitingai. Protingiems ir išsilavinusiems Lietuvos žmonėms nusibodo pasakos ne tiktai apie šimtų tūkstančių eurų grynųjų pinigų kilmę, bet ir apie tai, kad Kremlius ir jo agentai ardo mūsų vienybę.
Jau pirmą (Vladimiro) Putino karo prieš Ukrainą dieną žmonės taip susivienijo, kad suteikė viltį, jog vienybė dar gali plačiai išsiskleisti mūsų gyvenimo verpetuose. Bet pradėkime nuo tautos ir jos atstovų vienybės. Būtent dėl jos kviečiu LR Seimo narius pakeisti teisėkūros prioritetus. Pirmuoju numeriu į savo darbo tvarką įrašyti konstitucinių įstatymų priėmimą. Seimas 2012-ųjų kovo 15 d. patvirtino konstitucinių įstatymų sąrašą, tačiau per 10 metų iš dešimties sugebėjo priimti vienintelį – Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą.
Ar normalu, kad Konstituciniam Teismui pripažinus Referendumo įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, beveik dvejus metus Seimas atidėlioja jo priėmimą? Lietuva neturi Referendumo įstatymo, o juk Konstitucijos devintasis straipsnis skelbia: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu".
Kadangi Lietuvos valstybę kuria tauta ir jai priklauso suverenitetas, ne mažiau svarbu kuo greičiau priimti Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos bei Peticijų konstitucinius įstatymus. Nors Valstybinės kalbos įstatymas yra tarp konstitucinių, jis vis dar nepriimtas. Dar blogiau, kad Seimas jo nepriėmęs gana vieningai 2022-ųjų sausio 18 d. balsavo už Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, kuriuo įteisino galimybę tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose asmens vardą ir pavardę įrašyti ne tik lietuviškos, bet ir lotyniškos abėcėlės rašmenimis.
Konstitucinis Teismas net penkis kartus ryžtingai pasipriešino įvairiems išpuoliams prieš lietuvių valstybinės kalbos statusą. Tačiau teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, agituodama balsuoti už sausio 18-ąją priimto įstatymo projektą, nė žodžio apie tai neužsiminė. O kaip įžūliai valstybinės institucijos adresu, kaip nepagarbiai nuskambėjo tokie jos žodžiai: „Valstybinės kalbos komisijos nuomonė nėra nuosprendis. Seimas turi pareigą žinoti Komisijos nuomonę, tačiau nuspręsti kitaip".
Drįstu priminti Evelinai Dobrovolskai ir visiems, kad Konstitucijos 14 straipsnis, skelbiantis, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba, – gali būti pakeistas tiktai referendumu.
Gerbiamieji, pernai Kauno Laisvės alėja žygiavo įvairiaspalvis homoseksualų paradas. Vilniaus Vingio parke mitingavo daugiatūkstantinis Šeimų (salėje kilo šurmulys ir nepasitenkinimas)... sąjūdis. Ar dar žodžio laisvė demokratinėje Lietuvoje galioja? Kam nepatinka mano kalba, prašom išeikite.
Tiek prakaito išliejo ne tiktai komerciniai kanalai, bet ir nacionalinis transliuotojas LRT, daugelis politikų bei visokio plauko samdomų ir gerai apmokamų leftistų, siekdami įtikinti visuomenę, būk tai homoseksualų paradas Kaune yra grožio ir gėrio fiesta, o Šeimų sąjūdžio mitingas - kažkokių tamsuolių, atsilikėlių sambūris. Tikrai nepadoru visus Šeimų mitingo dalyvius prilyginti vienam žmogui, pravarde Celofanas. Tokia ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija jau turi ir, be abejo, turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei ir sutarimui. Nė vienai kultūrai iki mūsų nekilo mintis homoseksualų santykius sulyginti su vyro ir moters santuoka, kurios paskirtis yra gyvybės perdavimas, jos pratęsimo misija.
Savaip interpretuodama prigimtines žmogaus teises, bendruomenės mažuma kėsinasi prievarta primesti savo gyvenimo būdą visiems. Tikslui pasiekti prasimanė vadinamąją neapykantos kalbą, už kurią siūlo įteisinti visų rūšių atsakomybę. Tokie siekiai kelia laisvo žodžio, įsitikinimų ir pažiūrų suvaržymo grėsmę. Ar ne keista, kad medicininio termino „pederastija" vartojimas tapo nekorektišku? Vyro ir moters santuokos reikšmės stūmimas į visuomenės gyvenimo paraštes yra nemaloni demokratinės Lietuvos grimasa ir akivaizdus pasikėsinimas į tautos referendumu priimtos Konstitucijos 38-ojo straipsnio nuostatas.
Todėl nuoširdžiai kviečiu tautos atstovus išbraukti iš savo darbotvarkės ypatingai visuomenę skaldančios Stambulo konvencijos ratifikavimą ir Lyčiai neutralios partnerystės įstatymo priėmimą. Stambulo konvencija pavojinga tuo, kad ji orientuoja mūsų valstybę pakeisti biologinės lyties sampratą keistu prasimanymu – socialine lytimi. Žmogus sukurtas kaip vyras ir moteris ir jokia „gender" revoliucija nėra pajėgi panaikinti to fakto. Ne visi Lietuvos žmonės nori pasidaryti belytėmis būtybėmis. Ir nebūtina priimti Lyčiai neutralios partnerystės įstatymą, nes kartu gyvenančių homoseksualių asmenų teises bei interesus galima efektyviai apsaugoti kitomis teisėtomis priemonėmis.
Kviečiu Seimo narius artimiausiu metu ne tiktai priimti konstitucinį Referendumo įstatymą, bet ir pateikti tautai referendume balsuoti „už" arba „prieš" Stambulo konvencijos ratifikavimą bei Lyčiai neutralios partnerystės įstatymo priėmimą. Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės.
Ar šiandien ne 1989 metų vienybę Baltijos kelyje prisimename, kai su ašaromis akyse kartojame – „Šlovė Ukrainai ir jos karo didvyriams? Dieve, saugok Lietuvą!".
