EP apmokestino kurą ir šildymą, augs gyventojų sąskaitos
Šią savaitę Europos Parlamentas (EP) galutinai pritarė anglies dioksido (CO2) valdymo reformai. Jai įsigaliojus, jau nuo 2027 m. visiems europiečiams bus pradėtas taikyti papildomas mokestis tiek už taršų automobilių kurą, tiek už būsto šildymą[1].
Dėl to neabejotinai augs Europos Sąjungos (ES) valstybių narių buitinės sąskaitos.
Nors oficialiai skelbiama, kad kartu su šia CO2 valdymo priemone bus įsteigtas ir socialinis fondas, kuris bus skirtas paremti namų ūkiams, kuriems mokestis kels daugiausiai finansinių iššūkių, reformos kritikai teigia, kad visiškai išvengti papildomų mokesčių galimai nepavyks niekam.
Nors pasaulio vyriausybės teigia, kad atsižvelgiant į ekstremalią klimato kaitos situaciją, reikėtų priversti namų ūkius mokėti už taršą, tokia situacija piktina milijonus piliečių.
Iki šiol toks CO2 apmokestinimo mokestis buvo taikoma tik pramonės įmonėms, kurios siekdamos mažinti išmetamų, šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, jau nuo 2005 m. turi pirkti vadinamuosius, specialius taršos leidimus. Jie apima 40 proc. visų ES išmetamų teršalų kiekio.
Tačiau globalios taršos mastai toliau auga, o juos pažaboti EP dabar jau siekia ir nusitaikius į privačius namų ūkius. Vis gi, šiame scenarijuje būtent individualūs asmenys, o ne pramonės įmonės taps situacijos įkaitais.
Skirtingai nei tradicinis anglies dioksido mokestis pramonės įmonėms, kurio kitimas yra nustatytas įstatymu, kuro ir šildymo apmokestinimo kaina priklausys nuo pasiūlos ir paklausos, todėl nuolat svyruos ir bus nenuspėjama.
Nuo 2027 m. europiečiai už kurą ir šildymą primokės dešimtis eurų
Kaip įvardinta EP parengtoje CO2 valdymo reformoje, planuojama per septynerius metus sukurti maždaug 86,7 mlrd. eurų socialinį fondą. Jo tikslas būtų sušvelninti papildomo užmokesčio padarinius labiausiai pažeidžiamiems Europos namų ūkiams.
Į šį fondą bus siekiama sugrąžinti dalį pajamų, gautų iš naujos anglies dioksido rinkos. Esant poreikiui, fondas galėtų net laikinai ir ribotai teikti tiesioginę finansinę paramą tam tikriems vartotojams, taip pat paramą valstybėms narėms, kad jos galėtų finansuoti ilgalaikes priemones, pavyzdžiui, paramą pastatų renovacijai arba šildymo ir transporto dekarbonizavimui[2].
Fondas turėtų funkcionuoti jau 2026 m. Po metų, nuo 2027 m., namų ūkiai mokės jau anglies dioksido mokestį už kurą ir šildymą. Numatyta, kad įmoka turėtų būti ne mažesnė kaip 45 eurai už toną. Tiesa, jei dabartinis energijos kainų šuolis tęsis, reformos įgyvendinimas bus atidėtas iki 2028 m.
Vis dėlto, net pačiame EP netrūksta šios reformos kritikų. Prancūzijos atstovė, „žaliųjų“ frakcijos narė Marie Toussaint teigia, kad kuro ir šildymo apmokestinimo mechanizmas yra pernelyg nekonkretus.
Europarlamentarė pabrėžia, kad net dabar nesutariama dėl galutinės, viršutinės kainos ribos, o tai reiškia, kad jau pritaikius apmokestinimą, Europos piliečiai už taršesnį kurą ar šildymą mokės itin skirtingai, o šią kainą galiausiai nustatys nuolat kintanti rinka.
Prie taršos klausimo grįžta ir Lietuva, bus siekiama priimti automobilių taršos mokestį
Pastarieji europiniai pokyčiai neišvengiamai palies ir Lietuvą. Tačiau jei realių europinių pokyčių teks palaukti dar kelerius metus, Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė daug greičiau siekia priimti kontraversiškai vertinamą automobilių taršos mokestį. Jos teigimu, priešingu atveju tiesiog teks sugrįžti prie baudų mechanizmo.
„Turime įsipareigojimus pagal žaliąjį kursą. Transportas yra vienintelė sritis, kur emisijos yra didėjančios. Ne tik užsiauginome kalną, bet nuo jo dar turime ir nulipti. Dabar klausimas, kokios ekonominės priemonės tai sprendžia. Automobilių mokestis, mano nuomone, yra tarp jų. Priešingu atveju, jei nepavyks rasti kitų priemonių, kuriomis tas emisijas sumažinsime, bus toks dalykas, kad kažkas turės mokėti baudą po kokių 4–6 metų. T. y. tada, kai bus perskaičiuoti rezultatai ir mes nebūsime pasiekę įsipareigojimų. Tai yra tie patys mokesčiai, nes vis tiek reikės tuos pinigus kažkam sumokėti“, – sakė I. Šimonytė[3].
Naują automobilių taršos mokestį Seimui buvo bandoma prastumti dar praėjusių metų pradžioje, tačiau šis planas nesulaukė palaikymo ir žlugo. Šiuo įstatymo projektu siūlyta atsisakyti automobilių registracijos mokesčio ir palikti tik kasmet mokamą taršos mokestį.
Pati Aplinkos ministerija siūlė mokestį rinkti nuo 2023 metų, planavo, kad pereinamuoju laikotarpiu jis būtų perpus mažesnis, o visa apimtimi pradėtų galioti 2025 metais. Vis dėlto, pernai vasarą ministerija savo poziciją pakeitė, o aplinkos ministras Simonas Gentvilas pareiškė, kad galutinai atsisako planų įvesti automobilių taršos mokestį.
„Mokestis reiškia pinigus, o pinigų Aplinkos ministerijai nereikia. Neteiksime automobilių taršos mokesčio. Buvo bandymas, jis buvo atmestas. Mes taršos problemas spręsime, bet kitomis priemonėmis“, – sakė ministras[4].
Skirtingi taršos mokesčiai taikomi daugelyje išsivysčiusių šalių ir kasmet neproporcingai auga
Didelėje dalyje pasaulio valstybių įvairios aprėpties CO2 mokesčiai taikomi siekiant kompensuoti didelių pramonės kompanijų taršą. Siekdamos lėtinti visuotinį klimato atšilimą, daugelis išsivysčiusių ir besivystančių šalių įsipareigojo iki 2050 m. pasiekti nulinį išmetamųjų teršalų kiekį.
Dėl to aibė valstybių taiko taršos mokesčius. Tarp jų yra Argentina, Kanada, Čilė, Kinija, Kolumbija, Danija, ES, Japonija, Kazachstanas, Pietų Korėja, Meksika, Naujoji Zelandija, Norvegija, Singapūras, Pietų Afrika, Švedija, Pietų Afrika, Jungtinė Karalystė, Ukraina. Netrukus anglies dioksido mokestį turėtų įvesti ir Brazilija, Brunėjus, Indonezija, Pakistanas, Rusija, Serbija, Tailandas, Turkija bei Vietnamas[5].
Pasaulio banko duomenimis, šiuo metu įvairiuose pasaulio regionuose galioja bent 64 skirtingos CO2 kainų nustatymo iniciatyvos. Vertinant jas, didžiausią anglies dioksido mokestį taikančios šalys yra Švedija, Šveicarija, Lichtenšteinas, Norvegija, Suomija ir Prancūzija.
Vis dėlto, visuomenė šią aplinkosauginę politiką vertina nevienareikšmiškai. Didelę dalį asmenų ypač piktina tai, kad taršos mokesčiai sparčiai auga, o vyriausybės vengia atsižvelgti į tai, kad pasaulyje siaučia energetikos krizė, vyrauja ekonominis sunkmetis.
Būtent tokia situacija pastaraisiais mėnesiais pastebima Kanadoje, kur nacionalinė CO2 apmokestinimo kaina buvo padidinta labiausiai: nuo 50 iki 65 dolerių už toną išmetamųjų teršalų.
Nors Kanados vyriausybės atstovai teigia, kad milijonams namų ūkių šis mokestis bus kompensuojamas, piliečių tai nenuramina. Negana to, pastebima, kad anglies dioksido apmokestinimo kainos įvairiose provincijose ir teritorijose skiriasi, o tai reiškia, kad ne visi gyventojai pajus šį padidėjimo poveikį vienodai[6].
Tose vietose, kur taikoma federalinė anglies dioksido kainodaros sistema, kanadiečiams bus padidintas mokestis už degalus, o daugiau teršalų išmetantiems gyventojams mokestis bus didinamas pagal jų taršos apimtimi pagrįstą kainodaros sistemą.
Tačiau net ir kritikuojant šią programą, išsisukti nuo jos beveik neįmanoma. O valdžia problemų taip pat nemato. Kanados aplinkos ministras Stivenas Gilbo teigia, kad dauguma šeimų, gyvenančių provincijose, kuriose taikomas federalinis degalų mokestis, net atgaus daugiau pinigų, nei moka.
