<h2>Pirmieji deginimo bandymai buvo itin taršūs</h2>
<p>Atliekų deginimo tema dažnai kelia itin neigiamas mintis visuomenėje. Ši tema apipinta įvairiomis sąmokslo teorijomis, nepagrįstais, bauginančiais mitais ir kaltinimais, nors iš tiesų negalima kategoriškai teigti, kad atliekų deginimas yra itin kenkiantis ir pavojingas pasirinkimas. Europos sąjunga griežtai reglamentuoja ir prižiūri šią sritį, todėl joje veikia daug saugiklių bei atliekami išsamūs tyrimai, kurie padeda nešališkai suprasti deginimo naudą ar galimą pavojų.</p>
<p>Pramoniniu būdu atliekos buvo pradėtos deginti dar XIX a. pabaigoje. Toks šiukšlių naikinimas iš karto sulaukė blogos reputacijos, o neigiama nuomonė niekur nedingsta ir iki šių dienų. Tačiau pirmieji bandymai deginti atliekas smarkiai skyrėsi nuo to, ką galime išvysti dabar.</p>
<p>Pirmieji įrenginiai buvo itin primityvios konstrukcijos, kurios neapsaugodavo aplinkos. Į išorę buvo išmetami didžiuliai kiekiai teršalų, o tarp jų ir dalelės, dujiniai produktai bei itin nemalonūs kvapai. Toks netobulas deginimo procesas pagerėjo XX a. viduryje, kai buvo pradėtos naudoti ardyninės pakuros.</p>
<p>Atliekų deginimo sukuriama dalelių emisija buvo bene pagrindinė problema nuo pat technologijos pradžios. Pirmą sykį emisiją sumažinti buvo pabandyta Danijoje, 1934 metais. Arhuso atliekų deginimo įrenginiuose buvo įtaisytas ciklonas, taip sumažinant lakiųjų pelenų emisiją net 80%. Tačiau dalelių emisijos standartų griežtinimas įvyko tik praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje.</p>
<p>Taigi, atliekų deginimas gan ilgą laiką buvo atliekamas itin nesaugiai ir veikiausiai nėra ko stebėtis, kad neigiama nuomonė ir įvairios baimės vyrauja net ir šiais laikais. Tačiau ar visi sklandantys kaltinimai ir nusiskundimai iš tikrųjų turi pagrindo šiuolaikiniame pasaulyje?</p>
<h2>Žmonių pasipriešinimas paskatino platesnius mokslinius tyrimus ir griežtesnes taisykles</h2>
<p>Didelis visuomenės pasipriešinimas atliekų deginimui atsirado devintajame dešimtmetyje. Tada žmonės jau geriau suprato, kad tinkamomis technologijomis neapsaugotas deginimas daro didelę taršą ir žalą ne tik aplinkai, bet ir žmonėms. Toks pasipriešinimas skatino dar didesnį emisijų standartų griežtinimą ir mokslinius tyrimus, turinčius padėti dar labiau sumažinti šiukšlių deginimo poveikį aplinkai.</p>
<p>Tad galiausiai Europa sulaukė dar vieno atliekų deginimo įrenginių emisijų standartų griežtinimo. Šis etapas prasidėjo 2000 metais, kai įsigaliojo ES Atliekų deginimo direktyva[1]:</p>
<blockquote>
<p>Dioksinų koncentracijos ribinė vertė buitinių atliekų deginimo išlakose sugriežtinta nuo 1,0 iki 0,1 ng toksiškumo ekvivalentų (I-TEQ) kubiniam metrui (m3). Kiekvieną standartų griežtinimo etapą lydėjo deginimo proceso optimizavimas bei išlakų valymo technologijų tobulinimas. Šiuo metu atliekų deginimo įrenginių emisijų lygiai yra griežčiausi per visą istoriją, taip pat žymiai griežtesni už kitų kuro rūšių deginimo ribines emisijų vertes <…>.</p>
</blockquote>
<p>Visgi, visuomenės susirūpinimas galimu žalingu poveikiu vis tiek nesumažėjo. Daug žmonių nuogąstauja, jog šiukšlių deginimas vis tiek smarkiai kenkia aplinkai ir žmonėms.</p>
<h2>Atliekų deginimas sukuria energiją, bet palieka teršalų</h2>
<p>Lygiagrečiai visiems bandymams kuo labiau sumažinti tokios technologijos poveikį, pamažu buvo suprastas ir kitas faktas – deginant atliekas galima ne tik atsikratyti nepageidaujamų šiukšlių, bet ir sukurti energijos gamybos procesą. Žinoma, labiausiai stengiamasi, jog kuo daugiau šiukšlių būtų kokybiškai išrūšiuotos ir perdirbtos, tačiau vis tiek daugybė atliekų yra nukreipiamos deginimui.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/recycling_sometimes_is_impossible.jpg" alt="" /></p>
<p>Visoje Europoje yra per 500 atliekų deginimo jėgainių, kurios geba sukurti elektros ar šiluminę energiją. Vietovėse, kur tokia technologija yra gan gerai išvystyta, ji sukuria reikšmingą dalį visos energijos. Pavyzdžiui, Kauno ir Klaipėdos atliekų deginimo jėgainės yra atsakingos net už 30-40% šių miestų šiluminės energijos poreikio.</p>
<p>Žinoma, negalima sakyti, jog toks energijos išgavimas yra išskirtinai draugiškas gamtai ar žmonėms. Deja, net ir dabartiniais laikais atliekų deginimo įrenginiai proceso metu sukuria tam tikrų teršalų.</p>
<p>Kietosios atliekos deginimo jėgainėse transformuojamos į dugno ir lakiuosius pelenus, išlakas į atmosferą ir nuotekas, kurios pagrinde atsiranda išlakų valymo sistemose. Pati didžiausia atliekų dalis, atsirandanti po deginimo – dugno pelenai. Tačiau daugelyje šalių jie laikomi nepavojingi ir tinkami saugoti sąvartynuose.</p>
<h2>Kai kurie išskiriami teršalai gali sukelti vėžį, reprodukcinės sistemos sutrikimus ir kitas problemas</h2>
<p>Tad iš kur kyla žmonių baimė ir nepasitenkinimas atliekų deginimu? Nepaisant to, jog ši technologija nuolat tobulinama, o taikomi reikalavimai yra gan griežti, toks deginimas vis tiek nėra visiškai nekenksmingas. Didžioji dalis aplinkosaugos problemų remiasi į dujines išlakas, nes jose aptinkama įvairių dujinių taršalų ir lakiųjų pelenų. Lakūs pelenai yra laikomi pavojingomis atliekomis ir juos reikia tinkamai tvarkyti, t. y., negalima tiesiog palikti paprastame sąvartyne.</p>
<p>Deginant atliekas išsiskiria rūgščiosios dujos: vandenilio chloridas, sieros ir azoto oksidai bei fluoridas, organiniai junginiai ir sunkieji metalai. Čia reikšmingiausi organiniai junginiai yra dioksinai bei furanai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (PAA), chlorbenzenai, chlorfenoliai, polichlorinti bifenilai (PCB), perfluoralkilo junginiai.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/not_all_garbage_can_be_recycled.jpg" alt="" /></p>
<p>Tokie organiniai teršalai ir sunkieji metalai yra vieni toksiškiausių aplinkos teršalų. Tad kai visuomenė bijo dėl galimų ligų, tokia baimė nėra laužta iš piršto.</p>
<blockquote>
<p>Tokie teršalai iš tikrųjų gali sukelti įvairias sveikatos problemas, tarp kurių ir vėžiniai susirgimai, reprodukcinės sistemos sutrikimai, mutacijos.</p>
</blockquote>
<p>Tik šiuo atveju svarbu suvokti ir kitą medalio pusę – atliekų deginimo jėgainės nėra vienintelės, kurios išskiria tokias medžiagas. Dauguma šių teršalų susidaro deginant bet kokį kietąjį kurą, o dalis išskiriama ir transporto priemonių. Tai, žinoma, nekeičia fakto, jog atliekų deginimas vis dar sukuria kenksmingų medžiagų, tačiau griežti jėgainėms taikomi reikalavimai užtikrino, kad išskiriamų medžiagų kiekis būtų toks mažas, kokio dar nebuvo per visą istoriją.</p>
<p>Kad šiuolaikinėse jėgainėse būtų išspręsta didelė dioksinų ir kitų organinių teršalų susidarymo problema, yra užtikrinama net 850°C pakuros temperatūra ir buvo sumažintas dujų pasišalinimas iš pakuros. Be to, Europoje stovinčių jėgainių dūmų valymo sistemos temperatūra privalo neviršyti 200°C. Jei temperatūra būtų aukštesnė, vyktų antrinis dioksinų ir kitų organinių teršalų susidarymas. O specialistai primena:</p>
<blockquote>
<p>Buitinių atliekų deginimo emisijose didžiausia leidžiama kietųjų dalelių koncentracija yra 10 mg/m3. Palyginkime su ribinėmis vertėmis, taikomomis katilinių išlakoms. 1-50 MW galios kieto kuro katilinėms, pradėtoms eksploatuoti po 2018 m., priklausomai nuo galios taikoma 20-50 mg kubiniam metrui ribinė vertė, anksčiau pradėtoms eksploatuoti ši vertė yra 300-700 mg, kurios sugriežtinimas iki 30-50 mg numatomas 2025 m. arba 2030 m., priklausomai nuo katilinės galios.</p>
<p>Tuo tarpu mažesnės galios (0,12-1 MW) kieto kuro katilams šiuo metu taikoma kietųjų dalelių ribinė vertė – 800 mg kubiniam metrui. Individualių namų katilų išlakos apskritai nėra reglamentuojamos, išskyrus nuo 2020 m. į rinką tiekiamus naujus katilus, kuriems taikomi ES reglamento ekologinio projektavimo reikalavimai, apribojantys kietųjų dalelių emisiją ties 40-60 mg kubiniam metrui riba, priklausomai nuo užkrovimo tipo.</p>
</blockquote>
<p>Tai reiškia, kad atliekų deginimas yra itin griežtai apribotas. Tuo tarpu kitiems deginimo procesams tokių griežtų reikalavimų, bent jau dabar, nėra. Kad atliekų deginimo jėgainėse darbas vyktų atitinkant visus normatyvus, jos yra reguliariai tikrinamos.</p>
<p>Kietųjų dalelių ir dujinių teršalų koncentracijos matavimas atliekų deginimo išlakose atliekamas nuolatos. O dioksinų, furanų ir gyvsidabrio koncentracija matuojama keturis kartus metuose. Tiesa, dalis visuomenės nerimauja, kad tik periodiškai matuojant kenksmingų medžiagų koncentraciją įmanoma kažkaip pakeisti rezultatus, tačiau tai vargu ar įmanoma.</p>
