Kodėl Amerikoje paliekama tiek daug arbatpinigių?
Arbatpinigiai dažnai yra teisingas dalykas, tačiau tradiciškai tai buvo vartotojo pasirinkimas, ar jie būtų duodami užkandinėje, ar kirpykloje. Mums įprasta, kad maisto įstaigose, baruose, kur padavėjai mus aptarnauja, paliekame dalį sumos papildomai už paslaugą. Tačiau JAV taip elgiamasi kirpyklose, tatuiruočių salonuose, grožio salonuose ir kitose vietose, ne tik valgant[1].
Na, o kur šiais laikais daugelis amerikiečių jau mano, kad spaudimas duoti arbatpinigių iškyla visur, net ir tada, kai apsitarnavote patys. Ekspertai teigia, kad nuo kavinių iki oro uostų kioskų arbatpinigių kultūra sekas mus. Tokiose vietose įrengtuose reklaminiuose stenduose pirkėjai automatiškai raginami palikti mokestį už aptarnavimą, o tai sukelia nuovargį nuo arbatpinigių kultūros.
Amerikiečiai dažnai dejuoja, kad jiems nuolat tenka palikti arbatpinigių. Kompanija, kuri tiekia daugelį pardavimo vietų randamus įrenginius arbatpinigių rinkimui, prie kurių prisijungia pirkėjai, teigia, kad praėjusių metų ketvirtąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniais metais, bendra arbatpinigių suma pilno aptarnavimo restoranuose padidėjo 16,5 %, o greito aptarnavimo restoranuose – 15,9 %.
Restoranų valdymo programinės įrangos bendrovės duomenimis, lankytojai vis dar palieka 15-20 % arbatpinigių[2]. Antrojo ir trečiojo ketvirčių vidutinis arbatpinigių dydis visą aptarnavimą teikiančiuose restoranuose buvo toks pat 19,6 %, o greito aptarnavimo restoranuose vidutinis arbatpinigių procentas sumažėjo nuo 16,9 % iki 16,8 %. Arbatpinigių prašoma net savitarnos kasose. Tai žmonės net vadina šantažu, nes su darbuotojais visiškai nesusidūrę palieka 10 ir 20 procentų arbatpinigių už nieką. Klausimas kyla ir kam.
Tačiau beveik 20 % amerikiečių duoda arbatpinigių už įvairesnes paslaugas, o maždaug pusė sako, kad yra palikę arbatpinigių, nors paprastai to nebūtų padarę, nes juos paskatino šios, beveik savanoriškos arbatpinigių davimo raginimo reklamos, rodo daugiau kaip 1 000 žmonių apklausa, kurią rugsėjo mėn. atliko lošimų pramonę aptarnaujanti interneto svetainė.
Ar žmonės palieka mažiau arbatpinigių dėl sunkėjančių laikų?
Nors arbatpinigiai restoranuose išlieka gana dideli, kai kurios apklausos parodė, kad daug vartotojų apskritai mažina arbatpinigius. Tyrimų duomenimis, dėl didesnių kainų 17 % amerikiečių davė mažiau arbatpinigių, o restoranų technologijų bendrovės lapkričio mėn. atliktos apklausos duomenimis, 2022 m. 43 % apklaustųjų davė 20 % ar daugiau arbatpinigių padavėjams, t. y. gerokai mažiau nei ankstesniais metais, kai panašią sumą davė 56 % apklaustųjų[3].
Arbatpinigiai yra labai svarbūs restoranuose, kuriuose darbuotojai paprastai uždirba mažiau nei minimalų darbo užmokestį ir, norėdami padidinti savo pajamas, pasikliauja aptarnavimo mokesčiais. Dabar, kai klientai nuolat raginami palikti arbatpinigių už įvairias paslaugas, kai kurios įmonės net nurodo arbatpinigius savo darbo skelbimuose, kad priviliotų kandidatus.
Tačiau arbatpinigiai nėra tikras dalykas, nebent jie automatiškai įtraukiami į kliento sąskaitą. Kai kurie restoranai arbatpinigius įskaičiuoja į sąskaitą, kad jų darbuotojų galimybės užsidirbti reikiamų pinigų nepriklausytų nuo kliento užgaidų. Atlantos restoranų tinklo šefas ir savininkas Joey Wardas sakė, kad liepos mėn. jis perėjo prie modelio, pagal kurį mokami apskaičiuoti iš anksto arbatpinigiai.
Tai reiškia, kad į kiekvieno meniu elemento kainą įskaičiuotas mokestis, kuris galiausiai padalijamas darbuotojams ir padeda padengti mokamų atostogų išlaidas. Kokia yra bendra arbatpinigių davimo taisyklė? Kiekvienai paslaugai arbatpinigių duoti nereikia, nors dažnai JAV tai yra normalu.
Mokėti ar ne yra iš dalies įstaigų kontroliuojamas sprendimas
Pavyzdžiui, nors vakarieniaujant tikimasi 15-20 % arbatpinigių, palikti smulkių pinigų ar kelis dolerius į kavinės arbatpinigių dėžutę galite patys[4]. Šių įstaigų darbuotojams paprastai mokama kitaip nei restoranų darbuotojams, todėl tai šiek tiek skiriasi. Arbatpinigių mokėjimo ekranai iš esmės yra tokie patys kaip ir arbatpinigių stiklainiai, tik jei nenorite mokėti arbatpinigių, ekrane turite paspausti tokią funkciją. Taip vartotojai patiria didesnį spaudimą, bet realiai turi progą atsisakyti.
Dažnai tokie arbatpinigių mokėjimo ekranai randami kavinėse ir įstaigose, kur neužtrunkate ilgai, nes tiekiami tik užkandžiai ir atsiskaitymas vyksta prie prekystalio ar baro. Sprendimą galite priimti priklausomai nuo aplinkybių. Pavyzdžiui, jei baristai turėjo paruošti jūsų latte, o ne paimti gėrimą iš lentynos, arba jei jie žongliravo tarp daugybės klientų, galbūt norėsite duoti jiems papildomai, o 10 % paprastai yra norma.
Arbatpinigių kultūra Jungtinėse Valstijose yra savita, intriguojanti ir daugeliui, ypač tiems, kurie nėra įpratę prie tokios arbatpinigių kultūros, kelianti nuostabą. Kitaip nei daugelyje kitų šalių, kur arbatpinigiai neprivalomi arba laikomi ypatingo aptarnavimo ženklu, JAV dažnai tikimasi arbatpinigių už įvairias paslaugas.
Arbatpinigių mokėjimas atsirado dėl istorinių aplinkybių
Pastebėsite, kad arbatpinigiai JAV skatinami restoranuose, baruose, viešbučiuose, taksi ir net grožio salonuose. Ši plačiai paplitusi arbatpinigių kultūra nėra atsitiktinė ar savavališka, o veikiau istorinių, socialinių ir ekonominių veiksnių rezultatas.
Norėdami visiškai suvokti arbatpinigių vartojimo paplitimą JAV, turime nusikelti į laikus po Pilietinio karo. Iš pradžių arbatpinigiai nebuvo Amerikos kultūros dalis. XIX a. pabaigoje ją iš Europos į JAV atvežė amerikiečių keliautojai, pastebėję šią praktiką Europos viešbučiuose ir restoranuose. Nepaisant pradinio pasipriešinimo ir net teisinių bandymų uždrausti šią praktiką, motyvuojant tuo, kad ji yra nedemokratiška ir skatina klasinę visuomenę, arbatpinigiai išliko ir ėmė plisti.
Draudimo laikotarpiu, kuris truko nuo 1920 iki 1933 m., arbatpinigiai dar labiau įsitvirtino Amerikos visuomenėje. Kadangi prekyba alkoholiu buvo uždrausta, daugelis restoranų ir barų susidūrė su finansiniais sunkumais. Siekdami kompensuoti galimą pajamų praradimą, savininkai ėmė skatinti mokėti arbatpinigius, kad papildytų darbuotojų pajamas.
Po prohibicijos šią praktiką sustiprino 1938 m. Sąžiningo darbo standartų įstatymas (FLSA), kuriuo buvo nustatyti minimalaus darbo užmokesčio įstatymai, tačiau jame buvo numatyta spraga darbuotojams, gaunantiems arbatpinigius. Pagal šį įstatymą darbdaviai savo darbuotojams galėjo mokėti mažesnį nei minimalų darbo užmokestį, jei skirtumas susidarydavo iš darbuotojų arbatpinigių, taip dar labiau įtvirtindami arbatpinigių davimo kultūrą Amerikos darbo vietose.
Ekonominiai reikalavimai ir socialiniai veiksniai, lemiantys arbatpinigių lūkesčius
Istorinis pagrindas lėmė šiandieninę realybę, kai daugelyje pramonės šakų arbatpinigiai laikomi būtinybe. Federalinis minimalus darbo užmokestis darbuotojams, gaunantiems arbatpinigius, yra menkas: 2,13 JAV dolerio per valandą, ir tikimasi, kad likusią darbo užmokesčio dalį padengs arbatpinigiai. Tai vadinama minimaliu darbo užmokesčiu už arbatpinigius, ir nors kai kurios valstijos nusprendė nustatyti didesnį bazinį darbo užmokestį, daugelis vis dar remiasi šiuo modeliu[5].
Praktiškai tai reiškia, kad paslaugų sektoriaus darbuotojai, norėdami užsidirbti pragyvenimui, yra labai priklausomi nuo iš klientų gaunamų arbatpinigių. Klientai, žinodami apie šią sistemą, dažnai jaučia moralinę ir socialinę pareigą duoti arbatpinigių. Tai unikalus socialinis ir ekonominis šokis, kuris balansuoja ant savanoriško, bet laukiamo klientų indėlio prielaidos.
Arbatpinigiai JAV skirti ne tik darbo užmokesčiui papildyti, bet ir laikomi socialine konvencija, neatsiejama paslaugų teikėjo ir vartotojo sąveikos dalimi. Į arbatpinigius žiūrima kaip į priemonę išreikšti dėkingumą už gerą aptarnavimą, o kai kuriais atvejais ir kaip į santykių užmezgimo priemonę. Nuolatiniai klientai gali dosniai palikti arbatpinigių, norėdami užsitikrinti kokybišką aptarnavimą kitų apsilankymų metu.
Kai kuriose aukštos klasės įstaigose arbatpinigiai gali būti laikomi statuso simboliu. Galimybė palikti didelius arbatpinigius gali sudaryti turtingumo ir dosnumo įvaizdį ir prisidėti prie socialinės dinamikos. Lūkestis palikti arbatpinigių taip įsišaknijęs, kad arbatpinigių nepalikimas arba palikimas mažų arbatpinigių dažnai laikomas nepasitenkinimo gautu aptarnavimu ženklu. Todėl arbatpinigiai tapo netiesioginiu būdu, kuriuo klientai gali atsiliepti apie savo patirtį.
Likusiam pasauliui nesuvokiama, kodėl ši kultūra keliauja ir į Europą
Nepaisant to, kad arbatpinigių davimo kultūra Amerikoje yra paplitusi, ji neapsieina be kritikos ir prieštaravimų. Vis dažniau diskutuojama apie šios sistemos teisingumą, kritikai teigia, kad ji daro nereikalingą spaudimą klientams, o darbdaviams leidžia išvengti atsakomybės mokėti teisingą darbo užmokestį.
Daug kritikos sulaukia paslaugų sektoriaus darbuotojų pajamų nenuoseklumas ir nenuspėjamumas. Kadangi jų darbo užmokestis labai priklauso nuo arbatpinigių, klientų lankomumo svyravimai, sezoniniai svyravimai ir asmeniniai klientų įpročiai palikti arbatpinigių gali turėti didelės įtakos jų pajamoms[6].
Be to, arbatpinigių sistema dažnai sukuria galios disbalansą tarp klientų ir aptarnaujančio personalo darbuotojų. Žinodami, kad jų pajamos priklauso nuo klientų arbatpinigių, darbuotojai gali toleruoti netinkamą ar nepagarbų elgesį. Tyrimai parodė, kad arbatpinigių davimas yra susijęs su rasiniu ir lyčių šališkumu.
Pavyzdžiui, Kornelio universiteto Pramonės ir darbo santykių mokyklos tyrimai rodo, kad moterys, ypač šviesiaplaukės, ir baltaodžiai darbuotojai gauna didesnius arbatpinigius nei jų kolegos. Ši sistema ne tik turi įtakos darbuotojams, bet ir apsunkina vartotojų, ypač turistų iš arbatpinigių nemokančių kultūrų, kurie gali būti neįpratę skaičiuoti arbatpinigių arba nežinoti, kada juos dera duoti, padėtį.
Arbatpinigių davimo ateitis JAV: sutrikę ir patys amerikiečiai
JAV auga judėjimas, kuriuo siekiama mesti iššūkį giliai įsišaknijusiai arbatpinigių kultūrai ir ją pakeisti. Kai kurie restoranų savininkai ir verslininkai eksperimentuoja su alternatyviais verslo modeliais, pavyzdžiui, vietoj arbatpinigių įveda aptarnavimo mokestį arba didina kainas, kad darbuotojams galėtų pasiūlyti didesnį bazinį darbo užmokestį.
Pastaraisiais metais keliuose miestuose taip pat pradėta priimti įstatymus, kuriais darbuotojams, gaunantiems arbatpinigius, nustatomas didesnis minimalus darbo užmokestis, taip palaipsniui atsisakant subminimalaus darbo užmokesčio modelio. Tokie politiniai pokyčiai, nors ir prieštaringi ir kartais sulaukiantys pasipriešinimo, rodo, kad keičiasi požiūris į arbatpinigių kultūrą.
Visuomenėje didėja supratimas apie arbatpinigių sistemos trūkumus. Klientai vis geriau suvokia arbatpinigių poveikį, o viešojoje erdvėje vis dažniau diskutuojama apie dabartinės sistemos teisingumą ir gyvybingumą. Tačiau, nepaisant šių pokyčių, arbatpinigiai tebėra giliai įsišaknijusi praktika, turinti nemažai šalininkų.
Šalininkai teigia, kad arbatpinigiai motyvuoja darbuotojus teikti geresnes paslaugas ir leidžia klientams išreikšti savo pasitenkinimą. Jie pabrėžia, kad daugelis aptarnaujančio personalo darbuotojų mieliau renkasi galimybę uždirbti daugiau iš arbatpinigių nei iš fiksuoto darbo užmokesčio. Norint suprasti, kodėl kiekvienoje JAV vietoje prašoma arbatpinigių, reikia ne tik suprasti šiuos elementus, bet ir įvertinti vykstančias diskusijas ir galimus pokyčius ateityje.
Likusiame pasaulyje arbatpinigiai darbuotojams, kylant kainoms, atrodo beprotiškai
Nors arbatpinigiai Jungtinėse Amerikos Valstijose yra giliai įsišakniję socialinėje ir ekonominėje struktūroje, daugelyje pasaulio šalių jie vertinami visiškai kitaip. Palikti papildomų pinigų už suteiktas paslaugas gali būti įvairus veiksmas: nuo dėkingumo ženklo iki socialinio tabu, o kultūrinis kontekstas daro didelę įtaką šiai praktikai[7].
Daugeliui arbatpinigių neduodančių šalių atstovų amerikietiškas arbatpinigių etiketas gali atrodyti mįslingas dėl kelių priežasčių:
- kompensacijos atsakomybė: tai gerokai skiriasi nuo daugelio kitų kultūrų, kuriose darbdavys yra atsakingas už tinkamą darbo užmokestį savo darbuotojams;
- nenuoseklumas: tai, kad nėra standartinio arbatpinigių dydžio, ir tai, kad skirtinguose aptarnavimo sektoriuose lūkesčiai skiriasi, gali klaidinti su šia sistema nesusipažinusius asmenis. Pavyzdžiui, arbatpinigių suma, kurios tikimasi restorane, kirpykloje ar taksi vairuotojui, gali labai skirtis;
- socialinis spaudimas: JAV arbatpinigių nedavimas arba per mažas arbatpinigių kiekis gali būti laikomas tiesioginiu kliento charakterio atspindžiu, todėl atsiranda socialinis spaudimas duoti arbatpinigių, kurio nėra daugelyje kitų kultūrų;
- matematinis sudėtingumas: ne amerikiečiams papildomų 15-20 % arbatpinigių pridėjimas prie sąskaitos gali būti nepageidaujama matematinė užduotis, ypač jei tai nėra įprasta jų kultūroje.
Suprasdami šiuos tarptautinius požiūrius, galime aiškiau suprasti, kodėl JAV arbatpinigių kultūra kitiems gali atrodyti keista. Ši praktika yra giliai įsišaknijusi konkrečiose JAV istorinėse, ekonominėse ir socialinėse aplinkybėse, todėl ji ne tik išsiskiria, bet ir simbolizuoja platesnius kultūrinius skirtumus, būdingus mūsų pasaulinei visuomenei.
Tradicijos mokant arbatpinigius Europoje ir Azijoje
Didžiojoje Europos dalyje arbatpinigių mažiau tikimasi ir jie mažiau standartizuoti nei JAV. Restoranuose įprasta palikti smulkių grąžos ar suapvalinti sąskaitą, tačiau arbatpinigiai paprastai laikomi atlygiu už išskirtinį aptarnavimą, o ne prievole. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Italijoje, aptarnavimo mokestis yra įtrauktas į sąskaitą, todėl papildomų arbatpinigių duoti nereikia, nebent aptarnavimas buvo ypatingas.
Skirtingai nei JAV, Europoje aptarnavimo darbuotojams paprastai mokamas didesnis bazinis darbo užmokestis, todėl arbatpinigiai nėra esminė jų pajamų dalis. Ši sistema sumažina spaudimą klientams duoti arbatpinigių ir leidžia arbatpinigius labiau susieti su aptarnavimo kokybe.
Daugelyje Azijos šalių arbatpinigiai nėra įprastas dalykas ir netgi gali būti laikomi nepagarba. Pavyzdžiui, Japonijoje tikimasi, kad geras aptarnavimas yra standartinis dalykas, o arbatpinigių davimas gali būti vertinamas kaip pasiūlymas, kad darbuotojui reikia papildomos paskatos gerai atlikti savo darbą. Panašiai ir Kinijoje arbatpinigiai tradiciškai buvo laikomi kyšiu ir paprastai nebuvo praktikuojami, nors didėjant Vakarų įtakai tai keičiasi kosmopolitiškesnėse vietovėse ir vietose, kuriose aptarnaujami tarptautiniai turistai.
Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje arbatpinigių tradiciškai nesitikima dėl palyginti aukštų minimalaus darbo užmokesčio įstatymų. Paslaugų darbuotojai uždirba pakankamą darbo užmokestį, nesinaudodami arbatpinigiais, todėl arbatpinigiai nėra privalomi. Tačiau arbatpinigiai vertinami už išskirtinį aptarnavimą, ypač geros virtuvės restoranuose.
