Smurtas naujienų portaluose yra kasdienis svečias
Ankstyviausios žmonių civilizacijos atsirado prieš 3000–4000 metų; nuo to laiko žmonės, kaip rūšis, buvo visiškai ramūs maždaug 268 metus[1].
Nepaisant to, remiantis knyga „Ką kiekvienas žmogus turėtų žinoti apie karą“, net 1 milijardas žmonių galėjo žūti dėl tiesioginio karo padarinių[2]. Tačiau smurtas akivaizdžiai nėra šiuolaikinis reiškinys. Ir visgi, smalsu, ar tai neatsiejama buvimo žmogumi dalis? Ir ar ilgainiui tapome agresyvūs, ar tokie, galima sakyti, į šį pasaulį tiesiog „atėjome“?
Pasirodo, atsakymas nėra paprastas, mat dar 2014 m. žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime buvo pažymėta, kad mirtinas smurtas buvo įprastas vieno iš mūsų artimiausių gyvų primatų giminaičių – šimpanzių – bendruomenėse.
Tai rodo, jog šis veiksmas galėjo būti kasdienio žmonių „repertuaro“ dalis nuo šimpanzių laikų, gyvenusių maždaug prieš 8 milijonus metų.
Taigi akivaizdu, kad smurtas buvo paplitęs tol, kol gyvuoja žmonės. Kitais žodžiais tariant, smurtas yra didelės dalies žmonijos istorijos varomoji jėga – bene visos ankstyvosios žmonijos imperijos buvo sukurtos ant bauginimo bei smurto pagrindo.
Įdomu ir tai, jog taip pat yra agresijos įrodymų iš žymiai ankstesnių laikų: kitados atrasti kaulai su smurtinės mirties įrodymais, pavyzdžiui, įterpti strėlių taškai ar pažeistos kaukolės rodo, kad smurtas buvo įsigalėjęs dar prieš sudėtingų visuomenių susikūrimą ir civilizacijos iškilimą.
Smurto lygis įvairiose kultūrose ir bendruomenėse labai skiriasi (ir istoriškai skyrėsi)
Klajoklių tautos paprastai pasižymėjo mažesniu mirtino tarpasmeninio smurto tarp žmonių lygiu, o epochose, kuriose gyveno plėšikauti ir užkariauti nusiteikusios visuomenės, šis lygis, nenuostabu, buvo nepalyginamai didesnis[3].
Ir iš tiesų, smurto lygis labai skiriasi, dėl ko niekam ne naujiena, jog šiuolaikinė Amerikos kultūra yra žiauresnė nei dauguma Europos: kol kai kuriose konkrečiose užfiksuotose visuomenėse iki pusės visų vyrų miršta nuo kitų vyrų rankos, kitose visuomenėse fizinis smurtas yra labai retas, kaip ir šiuolaikinėje Japonijoje. Tačiau kodėl žmonės apskritai smurtauja?
Taip, kiekvienas gali būti pajėgus smurtauti. Smurtas savo ruožtu yra linkęs gimdyti smurtą, o tai reiškia, kad kultūros, kuriose konfliktai yra itin dažni, dažniau patiria smurtą iš kartos į kartą. Tokiu būdu smurtas yra „perduodamas“ bene taip pat, kaip užkrečiama liga.
Deja, net ir progresyviausių ir taikiausių bendruomenių žmonės gali smurtauti.
Paprasti, teisėti asmenys, pasikeitus sąlygoms, gali išties greitai virsti monstrais; taip pat tie, kurie tam tikru metu buvo linkę smurtauti, nejučia gali parodyti nepaprastus gerumo gestus.
Akivaizdu, jog nėra aiškios formulės, kodėl žmogus elgiasi taip žiauriai. Būtent dėl šios priežasties tai yra tokia sudėtinga problema.
Vis tik manoma, kad smurtinius veiksmus atlikti gali būti daug lengviau, jei smurtą vykdantis asmuo yra toli nuo savo aukų, mat daug lengviau paspausti mygtuką, paleidžiant branduolinę raketą, nei fiziškai ir tiesiogiai smogti.
Pavyzdžiui, kai kuriuose paklusnumo tyrimuose, kurių metu eksperimentuotojai liepė dalyviams duoti vis stipresnius elektros smūgius kitiems žmonėms, buvo pastebėta, kad aukos yra retai „trikdomos“, jei jos yra arčiau tų, kurie skiria bausmes.
Be kita ko, ir istoriškai genocido aktai neretai įvyksta tik tada, kai nusikaltėliai sukuria psichologinį atstumą tarp savęs ir kitos rasės ar etninės priklausomybės.
Smurto rūšys apima kelis visiems gerai žinomus modelius
Žmogaus evoliucijoje dažniausiai skiriamos dviejų tipų agresijos rūšys: aktyvi ir reaktyvi.
Aktyvus smurtas istoriškai buvo susijęs su užkariavimu, kai grupė yra pasiryžusi paimti kito išteklius ar žemę. Kita vertus, reaktyvų smurtą galima apibūdinti kaip tiesioginį atsaką į tokią pačią agresiją.
Bet nepaisant to, kad smurtas yra įsišaknijusi žmogaus savybė, optimizmui taip pat yra ne ką mažiau vietos.
Objektyviai vertinant, bet kuris asmuo šiandien patiria smurtą daug rečiau nei ankstesniais laikais. Tačiau nors šiuo metu mes išgyvename taikiausią istorijos erą, nepaisant besitęsiančių Rusijos veiksmų, tai negarantuoja, jog taip ir išliks.
Visuotinai manoma, kad jei nekovosime su klimato kaita, deja, padaugės nelaimių, nevilties ir priežasčių konfliktams.
