Ar galime teigti, kad egzistuoja protingos ateivių civilizacijos?

Ateivius liudija paslaptingi ornamentai laukuose ir blykstės danguje

Vieną naktį, grįžęs į urvą, kurį gentis vadina savo namais, beždžionė humanoidas (nežmogiška būtybė, turinti žmogaus formą ar savybes) randa keistą krištolinį daiktą – savitai atrodantį monolitą, kuris iš pradžių jį sužavi, bet greitai pabosta, kai sužino, jog jis nevalgomas^[1]. Netrukus paaiškėja, kad tikroji radinio paskirtis yra ne kas kita, o įsiskverbimas į protėvių protus, siekiant sukelti naujų gebėjimų, dėl kurių ilgainiui išsivystys intelektas, gebantis kurti technologijas.

Daugelis skaitytojų minėtą sceną galbūt atpažįsta iš Arthuro C. Clarke romano „2001 m. kosminė odisėja“ ir to paties pavadinimo Stenlio Kubriko režisuoto filmo^[2]. Beveik savaime suprantama, jog minimas kristalinis monolitas atstovauja nežemišką civilizaciją, ne tik stebinčia gyvybę kitose planetose, bet ir „eksperimentuojančia“ su ja, kad paskatintų intelekto vystymąsi.

Suprasti, kaip mes, kaip rūšis, tapome tokie protingi, yra viena didžiausių evoliucijos tyrimų mįslių.

Atrodo, jog ne itin greitai besivystančios mutacijos, po kurių seka natūralioji atranka, atrenkanti naudingiausius organizmų bruožus, yra pernelyg lėtas procesas, kad atsirastų tokios sudėtingos struktūros kaip žmogaus nervų sistema ar smegenys. Tačiau būtent tai leidžia milijonams neuronų „apsišlifuoti“ tarpusavyje, dėl ko atsiranda tokios savybės, kaip gebėjimas savanoriškai reaguoti į aplinkos dirgiklius arba kelti klausimus apie žmogaus bei visatos prigimtį.

Vėlgi, nors ir suvokiame, kad egzistuoja evoliucijos mechanizmai, lėmę didelius proto šuolius, vis tiek nevengiame kreiptis į nežmogiškąsias jėgas – dievus, nežemiškas būtybes bei dvasines energijas – kad išsiaiškintume sunkiai suvokiamus dalykus. Kita vertus, taip buvo visuomet: visos kultūros būrė iš kavos tirščių, skeletų, žvaigždžių, varlių kojų, bebrų uodegų ar pan. 

Klasikinis pavyzdys – atmosferos reiškinių – griaustinio, žaibo, potvynių – priskyrimas Dievo rūstybei. 

Šios idėjos, kaip žinome, atsirado dar prieš mums „pakylant“ nuo žemės, todėl nenuostabu, jog siekdami visa tai paaiškinti, nukreipėme žvilgsnį kiek aukščiau – į antgamtines būtybes ir paslaptingų reiškinių užuomazgas.

Propaganda skatina tikėti plokščia Žeme, Mėnulio nepasiekiamumu ir vakcinų veiksmingumu

Galimybė, kad mus galėjo aplankyti būtybės iš kitų pasaulių, visada žavėjo. Kita vertus, bet koks reiškinys tampa dar labiau viliojantis, kai atrodo, kad jis yra slepiamas po šešiais užraktais.

Dėl sąmokslų patrauklumo žmonės dažnai linksta prie idėjų, kurios neturi jokio mokslinio pagrindo, pavyzdžiui, tikėjimo, kad Žemė yra plokščia; kad žmonės niekada nekėlė kojos į Mėnulį; arba kad vakcinos gali išgelbėti pasaulį. Nors ne kartą įrodyta, jog šios idėjos yra neteisingos, itin greitos socialinės žiniasklaidos sklaidos dėka, naudojant paprastą, bauginančią, konkrečią kalbą, kuria apeliuojama į emocijas, o ne į logiką, tai paverčiama labai galingu ginklu^[3].

Tariami įrodymai apie ateivių apsilankymus mūsų planetoje – nuo Biblijos ištraukų iki senovinių akmeninių raižinių, vaizduojančių būtybes ar objektus, atrodančius kaip ateiviai ar kosminiai laivai – dažnai būna susieti su skraidančių lėkščių pavidalais^[4]. Vis dėlto negalime pamiršti, kad pasaulio gyventojai (dėl jiems žinomų priežasčių) visuomet kūrė į juos panašias įsivaizduojamas būtybes, priskirdami joms stebuklingų galių.

Žvelgdami į šiuos vaizdinius nūdienos akimis, juos siejame su nežemiškomis struktūromis, nors iš tiesų pastarieji gali reikšti daugybę kitų dalykų.

Neįrodytos istorijos susijusios su atrastomis planetomis

Pastaruoju metu Jungtinių Valstijų Kongrese NSO (neatpažinti anomalūs reiškiniai) dar kartą atsidūrė dėmesio centre. Taip yra todėl, jog buvęs oro pajėgų žvalgybos pareigūnas pareiškė, kad Pentagonas turi nežemiškų laivų liekanų ir „nežmogiškos biologinės medžiagos“. Šiuos teiginius patvirtino į pensiją išėjusio karinio jūrų laivyno vado ir buvusio karinio jūrų laivyno piloto parodymai.

Galime būti tikri, kad kuo daugiau tyrinėjame dangų, tuo didesnė tikimybė, jog susidursime su reiškiniais, kurių negalime paaiškinti. Vėlgi, tai nereiškia, kad jie yra nežemiški. 

Praeities patirtis rodo, kad daugumą tokių reiškinių galima priskirti optinėms iliuzijoms, šnipinėjimui, kosmoso šiukšlėms ar net mūsų pačių pagamintiems palydovams.

Ispanijoje NSO netgi buvo tapusi viena aktualiausių temų nuo 1960-ųjų iki 1980-ųjų – būtent šiuo laikotarpiu kiekvienas žinojo žmogų, kuris buvo įsitikinęs, kad matė NSO. Visa tai pasiekė tokį lygį, jog buvo sugalvota egzoplaneta, pavadinta Ummo, kurioje neva gyveno labiau už mus pažengusi civilizacija, užmezgusi ryšį su žmonėmis Žemėje.

Šiais laikais tokia informacija atrodytų gana juokingai, kaip ir istorija apie Ummo egzoplanetą, galiausiai pasirodžiusi esanti didžiulė apgavystė – tai vėliau pripažino ir pats jos „išradėjas“. 

Ummo apgavystė, be kita ko, buvo siejama ir su pedofilų grupuotės sukūrimu, o tai turėtų priversti mus susimąstyti, kokių žalingų pasekmių gali turėti išgalvotų naujienų skleidimas. Visgi, ar galime paneigti protingų ateivių civilizacijų egzistavimo galimybę? Atsakymas, žinoma, yra neigiamas. 

Visata yra neaprėpiama, ir labai tikėtina, kad aplinkybės, panašios į tas, kurios lėmė gyvybės atsiradimą Žemėje, pasikartojo ir kitose planetose. Tačiau tarp pripažinimo, kad tokios būtybės egzistuoja, ir svarstymo apie galimybę, kad jos galėjo mus aplankyti, yra didžiulis atstumas (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis).

Egzoplanetos yra labai toli, o mus riboja šviesos greitis, kuris, kaip įrodė Einšteinas, yra didžiausias galimas greitis, kuriuo kas nors gali keliauti. Todėl kelionė net ir iki „artimiausios“ egzoplanetos užtruktų tūkstančius metų. Galbūt labiau pažengusi civilizacija rastų būdą, kaip tai padaryti greičiau, bet tai vis vien būtų sudėtinga.

Bet kokiu atveju, jeigu ateivių gyvybės ar erdvėlaivių liekanos kur nors saugomos, kodėl jos mums nerodomos? Kol nėra įrodymų, tai yra ne mokslo, o įvairių nuogirdų klausimas – deja, ir nieko daugiau.