Vis dažniau dvasinės ligos kyla iš kasdienio paviršutiniškumo
Vakarų keliu pasukusi visuomenė išgyvena vis didesnę vidinę krizę ir tuštumą, o ją dar labiau pagilina vis didesnis dėmesys, skiriamas materialioms gėrybėms. Duotame interviu dienraščiui „Respublika“ kunigas Algirdas Toliatas prakalbo apie problemas, su kuriomis susiduria nuo Dievo besigręžianti visuomenė, apie tai, kad kasdien pasaulyje miršta begalė žmonių, o štai tolerancija dažnai būna labai ribota, mat apima tik tas visuomenės grupes, kurioms ji tuo metu yra naudinga.
Dabar vis dažnesniais tampantys psichiniai sutrikimai ir dvasinės ligos yra susiję su tuo, kad žmogus neatliepia savo dvasinių poreikių, įsitikinęs kunigas A. Toliatas[3]. Kadangi viduje patiriami potyriai ir išgyvenimai užgniaužiami, jie linkę prasiveržti vidinės tuštumos pavidalu.
Žmonės tampa bedieviais, nusigręžia nuo tikėjimo, nors tikėjimas Dievu kaip koks vaistas – padeda žmogui keistis ir atversti naują gyvenimo puslapį. A. Toliatas įsitikinęs, kad būtent tikėjimas padeda išlikti žmogumi gniuždančioje blogio viešpatijoje.
Dabar gyvename metu, kai dominuoja materialūs ir kūniški, o ne dvasiniai poreikiai. Tada, pasak kunigo, savo vietą žmoguje atranda puikybė, godumas ir kitos didžiosios nuodėmės.
Žmonės gyvena paradoksuose: vienur be gailesčio žudo, o kitur gaili mirusiųjų
Iitn opus tampa žmogaus gyvybės klausimas, kuris dabar, karo Ukrainoje akivaizdoje, linksniuojamas vis dažniau ir dažniau. Tačiau ne tik Ukrainoje, bet ir visame likusiame pasaulyje žmonės yra žudomi dėl pačių įvairiausių priežasčių: tikėjimo, sąžinės, žodžio laisvės. O tarp jų kasmet nužudomi ir tūkstančiai krikščionių – vien dėl to, kad jie tiki į Jėzų Kristų.
A. Toliatas pastebi ir tai, kad kol raudame dėl prarastų nekaltų žmonių gyvybių, šaltu žvilgsniu vertiname milijonais kasmet nužudomus dar negimusius vaikus. Tai, anot kunigo, tik parodo, kad visuomenė yra linkusi gyventi tik vardan savo patogumo.
Tačiau su paradoksais susiduriama ir kitose srityse, kuriose reikalaujama tolerancijos, supratingumo, taikos. Anot kunigo, dažnai didieji kovotojai už taiką pasaulyje, kitose nišinėse srityse mėgsta kitus žeminti, niekinti, šaipytis.
Žmonės gyvena baimėje, jie yra valdomi demokratinės diktatūros
Paklaustas apie tai, kad jeigu įmanoma visuomenę įtikinti, jog tikėjimas yra atgyvena, o krikščioniškos šeimos gynėjai yra „vatnikai“, tai kodėl gi nėra įmanoma nuo Dievo nusigręžusios visuomenės sugrąžinti į doros kelią, kunigas atsakė paprastai – dabar madinga stigmatizuoti klasikines vertybes, todėl žmonės jas paprasčiausiai slepia arba renkasi tai, kas tuo metu „ant bangos“.
Tokie visuomenės valdymo būdai, anot A. Toliato, padeda greičiau pasiekti norimą tikslą ir drąsiai priiminėti sau palankius sprendimus. Tai vadinama demokratine diktatūra arba valdymu baime.
„Kuo daugiau žmonių bus įbauginta, tuo sunkiau bus kalbėti apie tai, kas mums svarbu ir brangu, nes žmonės bijos kalbėti. Taip, kaip bijojo sovietmečiu. Todėl laisvę reikia branginti ir saugoti. Už ją reikia kovoti. O svarbiausia – nepasiduoti abejingumui, galvojant, kad kažkas kitas pakovos už ją. Arba galvojant, kad gal nieko čia nenutiks. Taip daugelis galvojo prieš Pirmąjį, o paskui ir prieš Antrąjį pasaulinį karą. Turbūt kaip tik dėl to tai ir nutiko, nes abejingumas sėja mirtį“, – teigė A. Toliatas[3].
Ne ką mažiau kunigą esą stebina ir kai kurių visuomenininkų išsireiškimai, priverčiantys linkti net ausis. Po tokių pasisakymų net nėra galutinai aišku, dėl ko didesnis apmaudas kyla: ar dėl tokių išsireiškimų, ar dėl žmonių abejingumo girdint tokius pasisakymus.
Ateis laikas, kai dauguma virs mažuma ir už nepalankią nuomonę bus sodinama į kalėjimą
Tačiau A. Toliatas net neabejoja, kad greitu metu susidursime su situacija, kai dauguma virs mažuma, nes demokratiška laisvė dabar suvokiama tik kaip mažumų gynimas, bet tuo tarpu leidžiama sau trypti tuos, kurie mąsto tradiciškai, menkinti žmones, kurie tiki į Dievą.
Priešingai, tikroji demokratija, anot kunigo, turi ginti visus nepriklausomai nuo jų požiūrio į tam tikrus dalykus ir užgauliojamos neturi būti vien tik mažumos, bet ir apskritai visi žmonės.
„Demokratija turi ginti visas pažiūras. Tarp jų ir klasikines. Tai reiškia leisti joms išsaugoti savo identitetą ir nebandyti jų transformuoti. Jeigu naikinsime visą paveldą sakydami, jog tai jau praeitis, tai greit nebeturėsime jokios istorijos“, – pridūrė kunigas[3].
Ir štai, jei dabar tylėsime ir nieko nedarysime, galiausiai prieisime laikotarpį, kai dauguma bijos išsakyti savo nuomonę, nes už ją bus sodinama į kalėjimą nepriklausomai nuo to, kad toje nuomonėje galbūt net nebus jokios neapykantos kalbos krislų.
Visuomenė skatinama nusigręžti nuo Bažnyčios
Tačiau jau kurį laiką stebimas vis didėjantis visuomenės abejingumas Bažnyčiai nėra savaiminis – link to ateinama ne per dieną, bet judama mažais žingsneliais į priekį. Tėvai, darželio auklėtojai, mokytojai, dėstytojai – visi šie asmenys reikšmingai prisideda prie žmogaus tolinimo nuo religijos.
Dar labiau tam pasitarnauja itin vakarietiškas studentų švietimas – juk dar dažnu atveju neturintys didžiulio profesinio bagažo ir tvirto stuburo jaunuoliai yra linkę pasiduoti autoritetų įtakai. Tad, jei jų gerbiamas dėstytojas pasakys, kad žolė yra ne žalia, bet raudona, ilgainiui, tikėtina, taip ir bus pradedama galvoti. O jei dar tą patvirtins kitas autoritetą turintis asmuo…
Tačiau aišku viena – Bažnyčia nėra paranki Vakarų idėjų fanatikams, kadangi laikosi savo konservatyvios pozicijos dabar itin opiais klausimais (tiek vienalytės santuokos, tiek narkotikų dekriminalizavimo ir pan.).
Tokių fanatikų turime ir tarp nešališkais turinčių būti dėstytojų, kurie aktyviai prisideda prie Bažnyčios autoriteto menkinimo, tikinčiuosius dažniausiai vadindami (arba bent jau laikydami) neišprususiais tamsuoliais, o tikėjimas tampa nebemadingu.
