Plastinė chirurgija ir visuomenės normos – skatina identiteto praradimą
Šiuolaikinė visuomenė, kurioje gyvename, jau yra pripratusi prie palaipsniui kintančių gyvenimo subtilybių: žmonių kūno lūkesčiai, bulimija ir anoreksijos paplitimas yra glaudžiai susiję su plastinės chirurgijos sritimi. Mat chirurgams sutelkiant dėmesį į, pavyzdžiui, krūtų didinimą ar vokų pakėlimo procedūrą ir siūlant konkrečias intervencijas bei pabrėžiant tokias sąvokas, kaip proporcingumas ir fizinė harmonija, mes esame kone priversti priimti savo kūną kaip abstraktą be galimybės iš tikrųjų suvokti, ką tos sąvokos reiškia.
Tuo tarpu reiškinys, kuomet žmogus itin daug dėmesio skiria savo fizinei išvaizdai yra daugiau ar mažiau pažįstamas kiekvienam iš mūsų. Šia prasme galime stebėti, jog būtent mes esame objektas „ant padėklo“, kuris grožio medicinai yra itin aktualus: išmatavimai, padailinti „būtini“ kampai, „trūkumai“ bei išlinkimai apibrėžia mus kaip šablonus, kuriems reikia atlikti anatominius tyrimus; taip pat standartai parodo fizines žmonių savybes ir būtent tai yra žmogaus evoliucijos padariniai.
Aišku, negalima sakyti, kad tik visai neseniai grožio industrijoje ir medicinoje buvo žymiai intensyviau pradėta akcentuoti išvaizda, tačiau neabejotinai pirmą kartą ji yra esminis medicinos srities objektas. Mat turbūt žinome, jog ankstesniais laikais kone tobulu grožiu buvo laikomas įvaizdis, kai moteris buvo gera vaikų mama ar žmona ir jos daugialypiškumas atsispindėdavo papilnėjusiame ir moteriškus linkius įgavusiame kūne, arba, kitaip sakant, kūne, kuris buvo įgytas dėka natūralių veiksnių.
Šiais laikais fizinė išvaizda yra laikoma dovana, kurios turime siekti kiekvienas individualiai. Ir, jeigu, kadaise plastinė chirurgija buvo amorali sritis, šiuo metu ji sparčiu tempu eina nuo ribinės praktikos link aukštinamos specialybės bei laikoma labiau vartojamo idealo kūrimo įrankiu. Tuo tarpu dėmesys biologinei išvaizdai grožio medicinai duoda neregėtą galimybę aptarinėti kiekvieną žmogų kaip įprastą darbo praktiką it tai būtų tik dar viena technika, kuri turėtų atstatyti tai, kas, jų nuomone, turėtų būti normalu, tokiu būdu tolstant nuo naujų (natūralesnių) standartų įdiegimo.
Baugina ir tai, kad dėl per pastaruosius dešimtmečius pasikeitusio visuomenės požiūrio į plastinę chirurgiją operacijos tapo kone pagrindine priemone, leidžiančia kurti grožį. Tuo tarpu estetinių plastikos chirurgų asociacijos (ISAPS) duomenimis, 2018 m. buvo atlikta 10,607227 kosmetikos procedūros ir tai yra netgi 20,5 proc. daugiau nei 2015 m.[1] Ir, būtent žiniasklaida, įžymių žmonių pavyzdžiai ir reklama yra pagrindinės to priežastys.
Žiniasklaidos įtaka išvaizdai ir žmogaus savivertė – retai atsiejami blogos savijautos „komponentai“
Fizinės tobulumo variacijos, kaip jau minėta, yra estetinės medicinos objektas, padedantis ieškoti pagrindo intervencijai, panašiai kaip tada, kai mes naudojame schemą apibrėždami vidutinį (normalų) žmogaus ūgį ir svorį. Aišku, noras pasigražinti gali kilti „dėka“ įvairių įtaką darančių šaltinių, pavyzdžiui, kultūrinio požiūrio į išvaizdą, perfekcionizmo ir pan., tačiau bene didžiausią įtaką nuomonės formavimui daro žiniasklaida.
Jei anksčiau buvome įpratę džiaugtis tuo, ką turime, tai dabar esame labiau nei bet kada linkę nerimauti dėl netobulumo ir tikėtis tobulumo, kuris galiausiai gebėtų mus tenkinti bent jau kurį laiką. Tuo tarpu žiniasklaidos įtaka bei nuogąstavimai dėl išvaizdos sukūrė didesnį plastinės chirurgijos poreikį. Prie kintančio požiūrio į grožio procedūras bei vis didėjančius asmeninius lūkesčius, be abejo, prisideda ir tai, jog šiais laikais kosmetinė chirurgija yra pigesnė ir labiau prieinama nei bet kada anksčiau, na, o nerealūs visuomenės grožio standartai visa tai tik dar labiau paaštrina.
Informacija, kurią teikia žiniasklaida (televizija, žurnalai, filmai ir kt.) yra puikus mokytojas, nurodantis socialines normas ir formuojantis įsitikinimus apie tai, ką daryti, kaip mąstyti ir atrodyti, tokiu būdu tarsi nejučia pakeičiant ir mūsų tikrovės suvokimą. Nevalia pamiršti, jog tobulo kūno kultas ne tik „praneša“ mums apie kone atgrasaus vaizdo veidrodyje egzistavimą, tačiau gali tapti ir lemiamu žalingų pasekmių, tokių kaip nesubalansuotas mitybos rėžimas, dalimi.
Tuo tarpu sparčiu tempu kintantys įsitikinimai apie save daro įtaką savivertei bei savęs kasdieniam matymui. Būtent todėl į įvaizdį perdėm smarkiai besikoncentruojantys žmonės gali būti labiau linkę į besaikį jos gerinimą, didesnius lūkesčius sau, savikritiką ir dažniau susidurti su kitų žmonių neigiamo įvertinimo baime, kuri investavimo į nerealią išvaizdą mastą tik dar labiau padidina.
Mat faktas, kad perfekcionistinis bruožas yra siejamas su blogais valgymo įpročiais, kūno dismorfija ir pernelyg intensyvia mankšta tik palaiko idėją, kad tobulumo siekiantys žmonės labiau rūpinasi savo fizine išvaizda ir yra dažniau linkę naudotis kosmetinės chirurgijos paslaugomis.[2]
Įdomu paminėti ir tai, kad moterys, atrodo, yra labiau „prijaučiančios“ chirurginiam išvaizdos tobulinimui.[3] O kultūros ir normų raida, tuo tarpu, rodo betarpišką ryšį tarp savęs suvokimo ir nerimo dėl manomo netobulumo. Todėl moteriai, turinčiai idealistinių tikslų, nesunku rasti argumentų, kurstančių norą dar labiau paploninti piniginę.
Plastinės intervencijos ir jos motyvai – nerimaujančio žmogaus persekiotojai
Kūno klasifikavimas kaip tam tikro aksesuaro, kuriam galima pritaikyti dizainą, leidžia daryti išvadą, kad aš ir mano veidas – tai dar viena vizitinė kortelė, padedanti pasiekti geresnių rezultatų visose gyvenimo srityse. Įdomu ir tai, jog žmonėms, turintiems, pavyzdžiui, afro-amerikietišką nosį, dažnai siūloma ją keisti ir taip priartėti prie vakarietiško standarto.
Tuo tarpu pasiūlymas kiekvienai kultūrai stengtis išsaugoti jiems būdingus specifinius bruožus, o ne visiems išoperuoti graikišką nosį jau yra „išgaravęs kaip dūmas“. Ir nors estetinė chirurgija galbūt ir gali bent minimaliai pagerinti gyvenimo kokybę, ji visgi retai gelbsti žmonių gyvybes ir suteikia norimą ramybės jausmą. Tačiau kas gi paskatina žmones darytis estetinę korekciją? Kone kiekvienas iš mūsų nerimaujame dėl kintančios išvaizdos, senėjimo, riebalų sankaupų, plikimo ar veido asimetrijos.
Tačiau vis tik abejotina, ar problema iš tikrųjų slypi žmogaus „eksterjere“. Mat įkyrios mintys dėl netenkinančios išvaizdos gali atspindėti ir psichologinį momentą. „Retai žiūriu į veidrodį – jaučiuosi dar storesnė“; „mane glumina tos kreivos kojos ir nutįsusi oda“, – it kokią maldą neretai kartojame sau. Ir dažnai šis požiūris tampa lemiamu motyvu atsiduoti į chirurgų rankas. Kitaip tariant, mums tampa normalu stengtis bent truputį atidėti senėjimą ir pakoreguoti savo kūną.
Tuo tarpu vis didėjantis spaudimas atrodyti jaunai ir gražiai, kosmetinės chirurgijos aukštinimas ir tikėjimas, kad atitikdami normas būsim laimingesni ir sėkmingesni keičia mūsų kultūrą iš pagrindų.[4] Galima ginčytis, kad pasaulis yra laisvas, todėl galime daryti tai, ką norime. Jei kuris nors iš mūsų turi galimybę pasinaudoti botokso injekcijoms ir pan., tai priklauso, be abejo, tik nuo mūsų pačių.
Tačiau verta paminėti, jog tai galimai yra jau pakitusio suvokimo pasekmė, kuri veda prie mąstymo, kad reikia atrodyti taip, kaip reikia, o ne tai, kaip iš tikrųjų trokštame. Daugelis iš mūsų turime kūnus, kurie vienaip ar kitaip skiriasi nuo vyraujančios normos. Tačiau jei visgi norime iš tikrųjų gerai jaustis, turime susitaikyti su savo skirtumais ir ypatybėmis bei jas priimti. Mat įvaizdžio problema – tai psichologiniai aspektai, kuriuos pravartu spręsti žiūrint „po oda“, o ne virš jos.
