<h2>Žmonės kuria realybę sąveikaudami su paslaptimi</h2>
<p>Daugelį šiuolaikinių žmonių įkvepia daugybė mistinių paslapčių. Pavyzdžiui, kol dalį pasauliečių žavi bauginanti poezija, kiti gi rankinėje nešiojasi knygą „Suvokimo durys“, analizuojančią psichodelinę mistiką[1]. Būtent šios knygos autoriaus dėka nemažas skaičius žmonių praleido savo paauglystę mėgindami šturmuoti dangų pasitelkiant LSD, nors rezultatai buvo skirtingi. Kita vertus, o kas, jeigu jo filosofija neatspindi tiesos?</p>
<blockquote>
<p>Frazę „amžina filosofija“ dar 1540 m. pirmą kartą sukūrė Renesanso humanistas Agostino Steuco[2]. Jis nurodė mintį, kad visose religijose yra bendros išminties branduolys, kurį žmonės mėgino sujungti į vieną objektą – transkultūrinę filosofiją. Ir nors ši filosofija nėra amžina, tačiau daugiau mažiau universali.</p>
</blockquote>
<p>Akivaizdu, kad krikščionių, musulmonų, induistų bei žydų filosofijoje yra sutarimų dėl trijų pagrindinių dalykų: Dievas yra besąlyginė amžinoji Būtis; mūsų sąmonė yra to atspindys arba kibirkštis; ir mes galime atrasti klestėjimą bei palaimą visa tai suvokus.</p>
<p>Aldous Huxley, be kita ko teigė, jog Buda pareiškė, kad įprastas ego neva neegzistuoja (tai, be abejonės, galioja kai kurioms budizmo formoms). Nepaisant to, įtariama, kad daoizmo tyrinėtojai prieštarautų tam, kadangi gali būti, kad Huxley nežinojo pakankamai – labiau rėmėsi interpretacijomis bei religinių tradicijų praktikose įžvelgiamais panašumais.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/orkun-azap-pt1ejz7ygas-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Bendras žmonijos tikslas – įveikti ego</h2>
<p>Įprasta egocentriška tikrovė laikoma transą primenančia automatinių impulsų ir prisirišimų seka, kol pats kelias į sąmoningumą apima kasdienį kontempliacijos, neprisirišimo bei meilės mokymą.</p>
<p>Kaip žinome, šios tikrovės prigimtis yra tokia, kad jos negali tiesiogiai ir iš karto suvokti, išskyrus tuos asmenis, kurie nusprendė įvykdyti tam tikras sąlygas, tapdami mylinčiais ir tyraširdžiais. Kita vertus, greičiausiai viskas yra įmanoma.</p>
<p>Kad ir kaip bebūtų, Aldous Huxley knyga „Daugiametė filosofija“ yra nepaprastas kūrinys, įnešęs pasaulinio dvasingumo į Vakarų kultūrą[3]. Kadangi Huxley pasmerkė „teologinį imperializmą“, vertinantį tik Vakarų tekstus, pastarasis daugelį skaitytojų supažindino su jau pažįstamais ne vakarietiškais mokymais – Bhagavad Gita, Budos, Rumi ir kitais. Vis dėlto tai gana savitas skaitinių bei citatų pasirinkimas, mat yra nemažai krikščionių mistikų, bet jų tarpe beveik nėra moterų, dėl ko kyla klausimas: kokia gi prasme žinios yra priskiriamos labiau universalioms?</p>
<p>Nors Huxley rašė, kad amžinoji filosofija yra neamžina ir visuotinė, jo knygos buvo tam tikro laiko bei vietos produktas. Galiausiai šis nebegalėjo gyventi materialistinėje, beprasmėje visatoje. Tačiau užuot atsivertęs į krikščionybę, jis atsigręžė į mokslinį dvasingumą, manydamas, jog psichologija ir kiti mokslai gali suteikti empirinių įrodymų bazę dvasinėms technikoms, tokioms kaip, pavyzdžiui meditacija, kuri yra paplitusi ir iki šių dienų.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/raphael-wild-ov1usqn-pti-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Visuomenė yra gera tiek, kiek ji suteikia galimybę jos nariams mąstyti</h2>
<p>Keturis ar penkis kartus per dieną klausytis naujienų pranešėjų ir komentatorių, skaityti rytinius laikraščius ir visus savaitraščius – šiais laikais visa tai apibūdinama kaip „išmintingas“ domėjimasis politika. Visgi knyga „Daugiametė filosofija“ buvo desperatiškas Huxley atsakas į karą.</p>
<p>Tai paaiškina gilų knygos politinį pesimizmą – jis bandė sustabdyti karą, bet jam nepavyko, pabrėždamas, kad šiuolaikinė civilizacija yra organizuotas ir nesibaigiantis meilės trūkumo procesas; reklama yra organizuotos pastangos išplėsti įtakos zonas; o pastarieji keli amžiai prilygsta triukšmo laikotarpiui.</p>
<p>Aišku, dauguma žmonių yra pakerėti įvairių formų stabmeldystės – progreso, technologijų garbinimo ir, svarbiausia, tautinės valstybės garbinimo. Huxley nuomone, tai yra religijos formos, įkvepiančios tikėjimą būsimais triumfais, neretai neišvengiant smurto augimo proveržio.</p>
<p>Dėl šios priežasties Huxley teigė, jog kol dauguma žmonių nepriims amžinosios filosofijos tiesų ir nepripažins jų aukščiausiu veiksniu, kad būtų sukurta nauja kontempliacijos infrastruktūra, paremta idėja, jog visuomenė yra gera tiek, kiek ji suteikia galimybę kontempliuoti jos nariams, tol mes nepabusime iš šio košmaro.</p>
<p>Žinoma, tuo metu tai atrodė mažai tikėtina perspektyva, todėl Huxley pasitraukė į Mohavės dykumą, norėdamas tapti šventuoju. Kita vertus, įdomu, ar vyras kada nors pasiekė transcendenciją, ar ne? O gal visa tai intelektualizuota, nusakoma techniniais terminais ir kitų žmonių žodžiais, kaip „Daugiametė filosofija“?</p>
<p>Huxley išėjo „iš galvos“ per somatines praktikas, tokias kaip Tantra bei Geštalto terapija. Po šių giliai atpalaiduojančių užsiėmimų atsirado optimizmas, susijęs su civilizacija, galinčia išvengti žlugimo, manant, kad galbūt amžinoji filosofija galiausiai ims ir išpopuliarės.</p>
<p>Akivaizdu, jog nūdienoje nemaža dalis žmonių taipogi praktikuoja įvairias dvasines technikas iš daugelio skirtingų religijų – jogą, sąmoningumą arba augalų mediciną. Per pastarąjį dešimtmetį taip pat įvyko psichodelinių tyrimų renesansas, įkvėptas kadaise skandalingo Huxley teiginio, kad psichodeliniai vaistai gali sukelti naudingus mistinius išgyvenimus.</p>
<p>Atrodo, kad vyro pranašauta „mistika masėms“ išsipildys. Tuo tarpu bene svarbiausia yra tai, jog visada galime prisiminti, kad galutinė tikrovė yra didesnė už bet kurią iš mūsų religijų, o žmogaus supratimas yra ribotas ir linkęs į klaidas bei nuodėmes, ypač dėl per didelės arogancijos ir netolerancijos.</p>
<p>Šiuo požiūriu tarpreliginis dialogas nėra tik maloni užklasinė veikla – tai esminė mūsų kelionė už mūsų šališkumo, ir gilesnės tiesos dalis, neapleidžiant kitų religijų išminties perlų.</p>
