Amazonės džiunglių „mokykla“: čiabuviai auklėja vaikus „išvirkščiai“ – rezultatas stebina

Klupdyti ant žirnių ar glostyti – auklėjimas „nesutaria“

„Ką tu darai?“ – klausia mano draugės vyro močiutė Digna. Tai, ką atlieka pastaroji, europiečiams yra įprasta: tokiu būdu vystomas kūdikis – nukreipiant veidą krūtinės link ir nuraminančiai apkabinant. Visgi senolė, užauginusi 14 vaikų mažame Ekvadoro Amazonės kaimelyje, šio kasdieniško gesto nelaiko normaliu. Jos manymu, taip kūdikis yra įkalinamas. Kaipgi jis apskritai gali apsižvalgyti?

Įsprausta į nedidelį „žmogienos vyniotinį“, atžala tuoj pat pradeda verkti, tarsi patvirtindama prosenelės nuomonę, kol motina šokinėja su ja aukštyn žemyn, tikėdamasi nuraminti verksmą. Tenka pripažinti: daugelis pasauliečių po pirmojo vaiko gimimo beveik praranda sveiką protą. Ir nors sunku tiksliai pasakyti, nuo ko prasideda ši beprotybė, aiškėja, jog atkaklios akušerės patarimai ir suplėšytas tėvystės bestselerio egzempliorius vaidina didžiulį vaidmenį. Galų gale, gal tėvystės įtampa tiesiog tvyro ore – visur: tas bauginantis jausmas, kad tai, kaip elgiamės – netgi menkiausi kasdieniškiausi gestai – turi toli siekiančių pasekmių vaiko psichologinei gerovei.

Šiuolaikinei tėvystei poindustrinėse visuomenėse būdinga nuostata, jog ankstyvosios vaikystės patirtis yra raktas į sėkmingą pažintinį bei emocinį vystymąsi^[1]. Kitaip tariant, tėvų ir auklėtojų įtakos idėja – anokia naujiena: viskas, ką darome – kiek kalbame su savo vaikais, kaip juos maitiname, kaip auklėjame, kaip drausminate ir net kaip guldome miegoti – turi įtakos jų gerovei^[2]. 

Tai patvirtina ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), išvardydama konkrečius elgesio būdus, kurių neva reikėtų laikytis: ankstyvas fizinis kūdikio ir motinos kontaktas, nuolatinis akių kontaktas, nuolatinis fizinis artumas, betarpiškas reagavimas į kūdikio verksmą ir kt^[3]. Vaikui augant, praktika keičiasi, tačiau pagrindinė nuostata išlieka tokia pati: į fizinius ir emocinius poreikius būtina greitai ir tinkamai reaguoti, norint, jog vaikas optimaliai vystytųsi bei sėkmingai gyventų.

„Prisiklijavimas“ prie savo vaiko tapęs anekdotu svetur

Vaiko gimimas gali reikšti ne tik įstabias su niekuo nesulyginamas emocijas bei išskirtines patirtis, bet ir ištisus mėnesius chaoso, tėviško nerimo, miego trūkumo ir proto miglos. Žinoma, situacijai „išspręsti“ nebūtina bėgti į kitą šalį, bet kai kurie asmenys iššūkių kupinu laikotarpiu priima kategorišką sprendimą – išvykti – kad ir į Ekvadorą. Beprotiška, argi ne? Tačiau kartais ne mažiau beprotiška pasilikti.

Dauguma Runos čiabuvių yra giliai nuolankūs ir labai nemėgsta nurodinėti kitiems. Priešingai nuo mūsų, pastarieji tėvystę ir vaikų auklėjimą suvokia kaip kolektyvinį rūpestį – kai pro duris „įgriūva“ visas kaimas^[4].

Čiabuviai nustemba, kiek laiko ir dėmesio kita pasaulio dalis skiria kūdikiui, sakydami: „Kas bus, jei mama staiga mirs?“ Šis sudėtingas klausimas, kuris „euroamerikiečiams“ skamba netinkamai ar net įžeidžiančiai, padeda mažiems vaikams susimąstyti apie itin sudėtingus ir neišvengiamus emocinius nuopolius, tokius kaip mirtis, pavydas ar vienatvė.

Vėlgi, darosi aišku, jog leisdami vaikams susidurti su tikruoju pasauliu, puoselėjame socialumą. Kitaip sakant, vaikai ne tik turi būti mokomi apie pernelyg didelio prisirišimo pavojus, bet ir prisiminti apie amžinus gyvenimo ir mirties svyravimus. 

Ekvadore, kur bendradarbiavimas, darbas ir savitarpio pagalba yra pagrindiniai kasdienybės elementai, vaikams reikia būti ne tik su motina, bet ir su kitais žmonėmis. Ir tai verčia susimąstyti apie nusistatymo „vaikas priklauso man“ žalą ilgainiui.

Vaikai turi būti ne saugomi, bet supažindinami – taip pasirengiama išoriniam pasauliui

Čionykščiai žmonės vaikus nešioja nešyklėse, atsuktus veidu į išorę, visą laiką, visur, nuo aušros iki vakaro, po lietumi ir saule, sode, miške ar vakarėliuose, kurie trunka valandų valandas ir kuriuose jie užmiega skambant būgnams ir susijaudinusių šokėjų šūksniams. Daugelis pasauliečių mano, kad vaikus būtina saugoti nuo pasaulio, tačiau leidimas į jį žvelgti atmerktomis akimis pasitarnauja daug labiau.

Meksikiečių majų vaikai, kaip jau supratote, daugiau dėmesio skiria aplinkai ir kitų žmonių veiksmams. Šis skirtumas aiškinamas tuo, jog jie, kitaip nei jų bendraamžiai europiečiai, nuo mažens turi aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime. Priešingai, nors šiuolaikiniame pasaulyje verslumas, savirealizacija ir individualus unikalumas laikomi svarbiausiais sėkmės ir laimės vienetais, toks požiūris labiau grindžiamas fantazija. 

Dalyvavimas suaugusiųjų pasaulyje čiabuvių vaikams reiškia, jog kartais pastarieji gali būti nusivylę, jiems gali būti atsisakyta suteikti tai, ko jie nori, arba jie gali jaustis priklausomi nuo kitų. Kartu jie daug ką įgyja: išmoksta atidžiai stebėti juos supančią sąveiką, išsiugdo savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi, užmegzdami santykius su bendraamžiais. 

Svarbiausia, šiame suaugusiųjų pasaulyje jiems nuolat primenama, jog kiti žmonės – tėvai, šeimos nariai, kaimynai, broliai bei seserys, bendraamžiai – taip pat turi norų ir ketinimų. Tai – gero auklėjimo bruožas: skatinti vaiką atsižvelgti į kitų poreikius yra labai svarbu, suvokiant, kad jo paties norai yra tik vieni iš daugelio.

Priešingai nei teigiama auklėjimo knygose, vieno gero auklėjimo recepto paprasčiausiai nėra. Žinoma, tam, kad tai suprastume, nebūtina keliauti iki Amazonės; išėjus iš privilegijuotos erdvės („profesionalų ir vadybininkų klasės“), su vaikų priežiūra susijusios diskusijos bus visai kitokios. Tačiau, kadangi tai yra tėvystės ideologija, sukurta kultūros ir politikos elito, turinčio didžiulę galią pasaulyje, ji greitai tapo tokia, kokia yra dabar.

Didžiausią nerimą kelia tai, jog ši ideologija, prisidengusi įrodymais pagrįstomis ankstyvosios vaikystės intervencijomis, vis dažniau eksportuojama į pasaulio pietus. Tokių organizacijų, kaip PSO, Pasaulio bankas ir UNICEF, propaguojamų intervencijų tikslas – išmokyti mažas pajamas gaunančias šeimas pasaulio pietuose optimizuoti atžalų pažintinį bei emocinį vystymąsi perimant „tinkamą“ elgesį.

Aišku viena: pavojinga manyti, kad vienas kultūrinis vaikų priežiūros modelis yra visuotinai taikomas visiems vaikams, kaip tai daro PSO ir kitos organizacijos. Tokiomis programomis ne tik skatinamas kultūriškai specifinis vaikų auklėjimas, neturintis pakankamo mokslinio pagrindo, bet ir bet koks nuo normos nukrypstantis priežiūros būdas vaizduojamas kaip reikalaujantis korekcijos.

Pasakysiu paprastai: kai kalbame apie vaikų auklėjimą, svarbiausias yra moralinis aspektas – kokiais žmonėmis norėtume, kad taptų mūsų vaikai; kokioje visuomenėje norėtume gyventi; ir kokiai ekonomikai norėtume tarnauti.