Kaip ir buvo galima prognozuoti, Baltarusijos prezidentu perrinktas A. Lukašenka
Aliaksandras Lukašenka laimėjo Baltarusijos prezidento rinkimus su beveik 87 proc. rezultatu, rodo „Exit Poll“ duomenys. Baltarusijos Respublikos rinkimų apylinkės užsidarė 20 val. vietos laiku. VRK duomenimis, rinkėjų aktyvumas pabaigoje siekė 85,7 proc.[1]
Kiti keturi kandidatai gavo nuo 1,2 proc. iki 2,7 proc. 5,1 proc. Baltarusijos rinkėjų balsavo „prieš visus“, rodo „Exit polls“.
Pasak nekintančio baltarusių lyderio oponentų, kurių daugelis yra kalėjime arba užsienyje dėl negailestingo kitokios nuomonės ir žodžio laisvės slopinimo, šie rinkimai yra tokie pat suklastoti, kaip ir ankstesni 2020 m., Sukėlę mėnesius trukusius protestus. Jų slopinimo metu buvo suimta daugiau nei 65 000 žmonių ir tūkstančiai buvo sumušti.
Per rinkimų kampaniją mažai kas abejojo, kad A. Lukašenka bus perrinktas naujai, septintai kadencijai.
Šį kartą, be A. Lukašenkos, balsavime dalyvavo dar 4 kandidatai, o opozicijos kandidate laikoma tik viena buvusi Nacionalinės Asamblėjos deputatė Ana Konopatskaja. Ji jau kandidatavo ankstesniuose rinkimuose 2020 metais ir surinko kiek daugiau nei 1,5 procento balsų.
Europa įvykusių rinkimų nepripažįsta
Už Baltarusijos ribų rinkimų apylinkės taip ir nebuvo atidarytos. Sausio 26 dieną baltarusių diaspora, vadovaujama opozicijos, organizavo akcijas užsienyje, ypač Lenkijoje, Lietuvoje, Čekijoje, Švedijoje ir kitose šalyse.
Europos diplomatijos vadovė Kaja Kalas dabartinius rinkimus taip pat pavadino „fiktyviais“.
„Lukašenka jau 30 metų laikosi įsikibęs valdžios. Rytoj jis vėl save paskirs dar vienuose suklastotuose rinkimuose. Tai akivaizdus demokratijos įžeidimas. A. Lukašenka neturi legitimumo“, – rinkimų išvakarėse „X“ tinkle rašė K. Kalas.[2]
A. Lukašenka vaovauja Baltarusijai nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo
A.Lukašenka pradėjo eiti pareigas 1994 m., praėjus dvejiems metams po Sovietų Sąjungos žlugimo, ir netrukus susilaukė pravardės „Paskutinis Europos diktatorius“.
Visada pasikliaudamas Rusijos subsidijomis ir politine parama, A. Lukašenka leido Maskvai pasinaudoti savo teritorija, kad 2022 metais įsiveržtų į Ukrainą, ir netgi priėmė kai kuriuos Rusijos taktinius branduolinius ginklus.
Baltarusijos opozicijos lydere vis dar vadinama Sviatlana Cichanouskaja sekmadienį vadovavo protesto eitynėse Varšuvoje. Ji kalbėjo apie tai, kad valdant prezidentui A. Lukašenkai Baltarusija virto karine baze ir tramplinu į agresiją prieš Ukrainą.
„Tik jėga ir smurtu A. Lukašenka lieka ten, kur yra, ir, žinoma, su V. Putino parama“, – pyko S. Cichanouskaja.
S. Cichanouskaja ir jos bendražygiai nešė 330 metrų baltai-raudonai-baltą audeklą kaip istorinę Baltarusijos vėliavą, kurią uždraudė A. Lukašenkos vyriausybė. Eitynių dalyviai taip pat nešė politinių kalinių portretus.
„Tikime, galime, laimėsime!“ – skandavo jie.[3]
Oficialiai nepripažinto Baltarusijos jungtinio pereinamojo ministrų kabineto vadovo pavaduotojas Pavelas Latuško: „Mes neraginame baltarusių šiandien išeiti į gatves dėl to, kad tai reikštų jų siuntimą į kalėjimą. Represijų lygis yra toks didelis, kad šiandien Baltarusijoje neįmanoma organizuoti jokių masinių protestų. Net vieno asmens piketas gali pasibaigti įkalinimu ir vėlesniais kankinimais.“
Opozicijos lyderiai paragino Baltarusijos piliečius balsavime įrašyti „prieš visus“. Dalis jų, ką rodo VRK duomenys, raginimui pakluso.
Aliaksandras Grigorjevičius Lukašenka (Aliaksandras Ryhoravičius Lukašenka; bltr. Алякса́ндр Рыго́равіч Лукашэ́нка, rus. Александр Григорьевич Лукашенко, g. 1954 m. rugpjūčio 30 d. Kopysėje, Oršos raj., Vitebsko sr.) – Baltarusijos prezidentas. Vienintelis šalies prezidentas, užimantis postą nuo pat jo įsteigimo 1994 m. Po 2020 m. prezidento rinkimų, kurių skaidrumas kvestionuojamas, A. Lukašenkos prezidento statusas tarptautinėje bendruomenėje ginčytinas. Dėl faktiškai autokratinio valdymo stiliaus, A. Lukašenka dažnai įvardijamas „paskutiniuoju Europos diktatoriumi“.
A. Lukašenka galimai buvo vienintelis deputatas, balsavęs prieš Belovežo susitarimą (Tarybų Sąjungos panaikinimą). TSRS suirimą jis vėliau pavadino „didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa“.[4]
