Adolfo Hitlerio namai Austrijoje bus paversti policijos žmogaus teisių mokymų stotimi
Adolfas Hitleris, pasižymėjo pasauliui. Tikrai ne geriausia prasme. Per savo gyvenimą jis gyveno ne vienuose namuose ir ne vienoje šalyje. Rezidencija Austrijoje, vadinama jo gimtine, panašu, greitai virs ne paveldo saugomu pastatu ar muziejumi, o policijos nuovada.
Po daugelį metų trukusių teisinių ginčų Austrijoje esantis namas, kuriame gimė Adolfas Hitleris, bus pertvarkytas į policijos nuovadą su papildomomis patalpomis žmogaus teisių mokymams. Skamba kiek keistai, žinant, kuo pagarsėjo šis diktatorius. Tačiau tai nėra taip tolima nuo neonacizmo ir paties Hitlerio norų[1].
Vyriausybės sprendimu baigtas pertvarkyti namas, esantis šiauriniame Braunau mieste, kuriame 1889 m. gimė A. Hitleris. Projektu, kuris bus pradėtas įgyvendinti spalio 2 d., siekiama, kad netoli Vokietijos sienos esantis pastatas netaptų neonacių piligrimystės vieta. 2016 m. vyriausybė perėmė nykstančio turto kontrolę, nutraukdama ilgai trukusį ginčą su buvusiu savininku.
Austrijos vidaus reikalų ministerijos atstovas spaudai patvirtino, kad šis jų tikslas bus įvykdomas pagal planą. Tačiau kritikai, įskaitant Austrijos režisierių Günterį Schwaigerį, išreiškė susirūpinimą, teigdami, kad pasiūlymas atitinka paties A. Hitlerio pageidavimus dėl pastato, ir cituodami 1939 m. laikraščio straipsnį, atskleidžiantį A. Hitlerio norą namą paversti apygardos valdžios įstaigomis.
Turistų ir A. Hitlerio gerbėjų mėgiama vieta įgaus naują prasmę
G. Schwaigeris teigė, kad pertvarkymas į policijos nuovadą atitiktų administracinę paskirtį, kurią planavo diktatorius, ir paragino vyriausybę persvarstyti šį klausimą. Jis taip pat planuoja vėliau šiais metais išleisti dokumentinį filmą apie šią nuosavybę. Tikimasi, kad 800 kvadratinių metrų kampinio namo pertvarkymas kainuos apie 20 mln. eurų ir turėtų būti baigtas iki 2025 m., o policijos nuovada pradės veikti 2026 m.
Nors Hitleris šiame name praleido tik trumpą laiką, jis traukė nacių simpatikus iš viso pasaulio. Kai kurie austrai siekė, kad namas būtų nugriautas ir netaptų neonacių židiniu, o kiti pasisakė už tai, kad jis būtų panaudotas kaip susitaikymo namai ar labdaros patalpos. Šis turtas, nacių režimo metais paverstas Hitlerio šventove, vėliau, naciams pradėjus prarasti kontrolę, 1944 m. buvo užkaltas lentomis[2].
Austrijos vyriausybė dešimtmečius nuomojo namą, kad atgrasytų nuo kraštutinių dešiniųjų turizmo, ir naudojo jį kaip dienos centrą specialiųjų poreikių turintiems žmonėms, kol buvusi savininkė Gerlinde Pommer užboikotavo būsimą renovaciją. 2016 m. buvo priimtas įstatymas, leidžiantis vyriausybei konfiskuoti namą ir išmokėti G. Pommer daugiau kaip 800 000 eurų (694 000 svarų sterlingų) kompensaciją.
Austrijos santykiai su nacistine praeitimi yra sudėtingi: 1938 m. šalis buvo aneksuota nacistinės Vokietijos ir dažnai vaizduojama kaip režimo auka. Tačiau vis dažniau pripažįstama, kad Austrija pati prisidėjo prie nacių nusikaltimų. Planas XVII a. namą paversti policijos nuovada yra naujausias skyrius ilgoje ir prieštaringoje istorijoje.
Nuolatinis klausimas ką daryti su Hitlerio namais ir slėptuvėmis
Muziejus siekia, kad antroji Trečiojo reicho vadavietė netaptų kraštutinių dešiniųjų šventove. Du ženklai – vienas anglų, kitas vokiečių kalba – nurodo, kur yra Berghofas, Hitlerio slėptuvė Bavarijos Alpėse, kuri buvo alternatyvus Trečiojo reicho vadovybės centras. Obersalzbergas, vietovė, buvo beveik pamiršta, nes jo išlikęs statinys, jau nukentėjęs nuo bombardavimų, 1952 m. buvo visiškai sunaikintas ir palaidotas. Buvo skubiai pasodinti medžiai, kad padengtų net tą pačią žemę, kuria kadaise vaikščiojo Hitleris.
Tačiau 1999 m. netoliese buvo įkurtas Dokumentation Obersalzberg – muziejus, kuriame išsamiai aprašyti nedori nacių darbai, kad ši vieta netaptų memorialu. Nepaisant to, ekstremistų grupės nuolat lankosi čia, gadina ženklus, raižo svastikas ant medžių ir deda uždegtas žvakutes ant nedaugelio likusių griuvėsių. Paskutinius 5 metus muziejaus darbuotojai pastebėjo duagiau lankytojų iš Vengrijos ir Čekijos, šalių, kuriose sparčiai plinta kraštutinių dešiniųjų ideologijų atstovai, antplūdį[3].
Šiomis aplinkybėmis 21 mln. eurų vertės Obersalzbergo dokumentacijos plėtra, kelia klausimų dėl Berghof rezidencijos ateities. Šiuo metu tik siauras takas per mišką jungia muziejų su vieta, kur kadaise stovėjo Berghofas, nuo kurio atsiveria Berchtesgadeno vaizdas. Dr. Mathias Irlingeris, muziejaus veteranas nuo 2004 m., teigia, kad A. Hitlerio vietos ignoravimas yra problemiškas.
Pasyviu rezidencijos pripažinimu gali pasinaudoti ekstremistai. Diskutuojama dėl papildomų funkcijų, pavyzdžiui, garso ekskursijų, įtraukimo, kad sumažėtų patrauklumas ekstremistinėms grupuotėms, kurias traukia nuošalios vietos. Miuncheno šiuolaikinės istorijos instituto valdomas muziejus užima du buvusių svečių namų aukštus. Įėjimas veda į tunelius ir bunkerius, pastatytus 1943 m. Hitleriui ir jo bendražygiams apsaugoti nuo bombardavimų. Muziejaus plėtra padvigubins ekspozicijų plotą iki 840 kv. m.
Tačiau statybos susidūrė su kliūtimis. 1945 m. balandį sąjungininkų pajėgos bombardavo Berghofą, įtardamos, kad ten gali būti Hitleris. Praėjusiais metais atnaujinus statybas, buvo aptikta neveikianti bomba, todėl teko evakuotis. Irlingeris minėjo, kad ji bus eksponuojama prie įėjimo į bunkerį. Išplėstame muziejuje Hitlerio laisvalaikio vaizdai bus sugretinti su jo baisiais sprendimais. Bus rodomos tokios istorijos kaip Doros Reiner, nacių laikytos žyde ir vėliau sušaudytos vietinės gyventojos, istorija.
Pastaraisiais metais muziejų aplankė apie 170 000 lankytojų, kai kurie iš jų apgailestavo dėl ankštos erdvės. Muziejaus prižiūrėtojai atkreipė dėmesį į iššūkį identifikuoti ekstremistus, kurie elgiasi santūriau. Nors kai kurie teigia, kad jau pakankamai girdėjo apie Trečiąjį reichą, Irlingeris mano, kad vokiečiai dar tik pradeda diskusiją. Jis svarsto apie pokario norą pamiršti, po kurio sekė 1968 m. studentų protestai. Dabar šiose vietose lankosi trečioji karta, galinti susidurti su nacistine propaganda.
