Vaizdai formuoja mūsų emocijas: kada tai žurnalistika, o kada tik instrumentai aukoms rinkti?
Gyvename vaizdais persotintoje visuomenėje, kurioje nuotrauka dažnai turi didesnį poveikį nei bet kuris tekstas. Šiandieninės labdaros kampanijos remiasi būtent tuo – akimirksniu sukelti stiprią emociją, kuri paskatintų paaukoti. Tai nėra nauja.
Vizualinio determinizmo idėja, kad nuotrauka gali formuoti viešąją nuomonę ir net politinius sprendimus, žinoma jau dešimtmečius. Tačiau vaizdų pertekliaus epochoje ryškėja kita problema: kiekvienas kadras ne tik parodo realybę, bet ir ją iškreipia, įspraudžia į pasirinktą rėmą, atlieka konkrečią funkciją – dažnai komercinę.
Labdaros organizacijų skubūs kreipimaisi, jungiantys fotografiją ir žodį, tapo viena iš fotožurnalistikos formų. Būtent per tokius vaizdus Vakarų visuomenė dažniausiai „pamato“ tai, kas vyksta besivystančiose šalyse – badą, karą, stichines nelaimes.[1]
Tačiau šių vaizdų poveikis dvipusis: jie skatina solidarumą, bet kartu tampa priemone, kuri paverčia gelbėjamus žmones kančios simbolių. Organizacijos, siekdamos sukelti kuo stipresnį emocinį impulsą, neretai pamiršta, kad fotografuojami žmonės – ne metaforos, o gyvi individai, turintys orumą.
Tarp pagalbos ir viktimizacijos: stiprus kadras ne tik padeda, bet ir žeidžia
Humanitarinės organizacijos susiduria su neišsprendžiamu paradoksu: kaip priversti žmones reaguoti į tragediją, bet tuo pačiu nepaversti nukentėjusiųjų bejėgiais objektų? Šis klausimas išlieka toks pat aktualus kaip ir prieš kelis dešimtmečius.
Nors šiandien jau retai naudojami kolonijinių laikų vaizdiniai – liesi vaikai egzotiškuose fonuose, – pats principas mažai pakito: išgyvenusiųjų istorijos vis dar pasakojamos per infantilizuojančią ir paternalistinę emociją.
Fotografai, vaizduojantys kančią, neretai laimi apdovanojimus už „stiprius kadrus“. Organizacijos tokius kadrus naudoja, kad padidintų surenkamas aukas. Tuo tarpu žmonės, matantys nuolatinį kančios srautą, rizikuoja išsivystyti vadinamąjį sielvarto nuovargį – emocinį nusidėvėjimą, kai jautrumas svetimai tragedijai tiesiog išsenka.
Kaip teigiama analizėje apie labdaros vizualikos transformaciją, bet kokia tikra reforma privalo sutelkti dėmesį į tai, kas dažnai ignoruojama – į pačių vaizduojamų bendruomenių balsus. Be šio dialogo fotožurnalizmas išlieka vienašalis ir išnaudojantis.
Širdį verianti estetika naudojama ir vietiniuose rinkodaros triukuose
Diskusijai apie emocinės manipuliacijos mechanizmus aktualumo suteikia ir Lietuvoje kilusi reakcija į socialiniuose tinkluose plintančias „gelbėjimo“ kampanijas. Seimo narys A. Veryga savo įraše socialiniame tinkle atkreipė dėmesį į tai, kaip gyvūnų istorijos ir nuotraukos pasitelkiamos ne informuoti, o sukrėsti:[2]
„Atsidarai ryte FB ir matai reklamą, kaip sumokėjęs pinigėlį gali prisijungti prie gyvūnų sergėtojų. Ir žinoma širdį draskančios fotografijos, kurios turėtų jus įkvėpti plačiai atverti širdis ir pinigines, kad būtų galima manipuliuoti dar profesionaliau.“
Jis pateikė ir konkrečius pavyzdžius su gyvūnais. Pirmoji nuotrauka – ką tik gimęs veršelis, dar mamos nenulaižytas. Pasak A. Verygos: „Nuotraukoje turėtų susidaryti vaizdas, kad jis kažkoks skriaudžiamas, šlapias, vos ne kruvinas. Ir nuo ko jį reikėtų gelbėti?“
Kita nuotrauka, anot jo, tikriausiai iš užsienio – išsekę paršeliai. A. Veryga pabrėžė, kad toks įvaizdis visiškai neatitinka realios gyvulininkystės logikos:„Joks kiaulių augintojas nėra ir niekada nebus suinteresuotas, kad paršeliai atrodytų būtent taip, nes jie yra auginami maistui – mėsai. Kokia logika juos marinti badu?“
Anot jo, vaizdai įtaigūs, bet būtent dėl to ir pavojingi. „Fotografijos stiprios. Įtaigios. Kaip ir balsas, kuomet jums paskambina ir praneša apie neegzistuojančio giminaičio avariją ir paprašo sumokėti pinigėlį.“
Šie pavyzdžiai sustiprina klausimą, kuris jau seniai keliamas akademiniuose tyrimuose: kur baigiasi empatija ir prasideda manipuliacija?
