Ar liks gyvų, kurie dar juos bent iš nuotraukų pažintų?
Ir iš tikrųjų, jeigu viskas klostysis pagal šiuo metu galiojantį įstatymą, tai būtent tiek ir reikės – nes prisipažinusiųjų buvusių KGB bendradarbių duomenys Lietuvoje bus įslaptinti iki 2090 metų.
Skaičiuokime: įstatymas priimtas 2015-aisiais, o slaptumo terminas – 75 metai. Taigi, jei kas nors šiandien sėdi ir laukia sąrašų, teks laukti dar 65 metus. O tada, galbūt, iš archyvų išlįs pavardės tų, kurie prieš kelis dešimtmečius patys prisipažino buvę sovietų struktūrų bendradarbiai.
Vyriausybė: geriau netrukdykime KGB istorijai miegoti?
Praėjusią savaitę Vyriausybė galutinai sudėjo taškus: nepritaria Seime siūlytiems projektams, kurie siūlė išviešinti buvusių KGB bendradarbių duomenis anksčiau laiko. Krašto apsaugos ministerijos išvadoje rašoma, kad tokia informacija laikoma valstybės paslaptimi, ir tai nėra šiaip „paslaptis dėl paslapties“.[ref lt-ą
„Nėra aiškūs siūlomo teisinio reguliavimo tikslai ir uždaviniai bei įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys“, – nurodė Krašto apsaugos ministerija.
Vertimas į žmonių kalbą būtų maždaug toks: „Nelabai suprantame, kam jums to reikia, ir kam gadinti ramybę, tegu istorija ramiai miega“.
Be to, anot Vyriausybės, toks atskleidimas galėtų „pakenkti nacionaliniams interesams“, o ir priešiškų valstybių žvalgybos tarnybos galėtų tuo pasinaudoti. Tiesa, kokiais konkrečiai būdais – dokumente lyg nerašoma. Bet visada patogu turėti argumentą, kuris niekada nesensta – „dėl saugumo“.
Spės numirti ir patys, ir mes – tie, kuriems dar buvo įdomu
Dabartinė tvarka numato, kad tie, kurie prisipažino buvę KGB agentais ar informatoriais, mainais gavo valstybės pažadą – jų pavardės bus slepiamos 75 metus. 2015 m. Seimas net pratęsė tą slaptumą, kad nesibaigtų per anksti.
Bet yra išimčių. Jei toks žmogus vėliau nusprendžia kandidatuoti į prezidentus, Seimą ar tapti teisėju, paslaptis dingsta – tada visuomenė turi teisę žinoti. Kitaip tariant, kol tyliai gyveni, niekas tau į stalčių nežiūrės.
Kai kas tai vadina teisingu susitarimu, o dauguma, kaip Rasa iš Kauno, tiesiog gūžteli pečiais: „Ar mes dar gyvi būsim, kai tie sąrašai pasirodys?“
2090-ieji: kai paiškės gūdžios paslaptys, bet niekas jomis nesidomės
Ši istorija turi savotiško absurdo prieskonį. Valstybė, kuri nuoširdžiai skelbia skaidrumą, tuo pačiu laiko po devyniais užraktais dalį savo pačios praeities. Aišku, galima suprasti – pažadai yra pažadai. Bet kai tie pažadai tampa svarbesni už visuomenės teisę žinoti, kyla klausimas: ką saugome labiau – žmones, ar jų šešėlius?
Jei viskas liks kaip yra, sąrašai išvys dienos šviesą tada, kai šiandien gimę žmonės jau bus senoliai. Tuo metu greičiausiai bus skraidančios mašinos, dirbtinis intelektas rašys vadovėlius, o mes pagaliau sužinosime, kas ką rašė sovietų saugumui.
Kaunietė Rasa šypteli: „Jei iki tol dar gyvensiu, tai būtinai perskaitysiu. Tiesiog iš smalsumo. O jeigu ne – gal anūkai pasižiūrės vietoj manęs, tik jiems kažin ar bus įdomu.“
77 nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus ar pašnekovės nuomone.
