- Vanduo ir vėjas vyro širdį pavergė jaunystėje
- Buriavimas – tai nevienadienis užsiėmimas
- Gerą sveikatą padeda palaikyti sveikas gyvenimo būdas ir buriavimas
Vanduo ir vėjas vyro širdį pavergė jaunystėje
88-nerių buriuotojas Rimantas Dovydaitis per savo gyvenimą išmokęs buriuoti daugybę vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų sako, kad vieni gyvenime įsimyli svaigiuosius gėrimus, kiti kalnų vaikščiojimus ar nardymą, o štai jis nuo jaunystės pamilo buriavimą. Vyras 45 metus vadovavo Marijampolės buriuotojų klubui, išleido marinistinės tematikos knygą „Burės Sūduvos krašte“, savo lėšomis restauravo ir naujam gyvenimui prikėlė istorinę jachtą „Vilnis“.
R. Dovydaitis iki šiol sėkmingai dalyvauja varžybose Kuršių mariose, plukdo ne tik savo draugus, bet ir žmonių grupes. Patyrusiam garbaus amžiaus buriuotojui nuo Marijampolės iki Mingės (kur yra jo laivas) nusigauti jokia ne problema – vyras kuo puikiausiai įveikia bet kokias keliones savo automobiliu, naudojasi naujausiomis technologijomis, socialiniais tinklais (netgi TikTok), GPS sistemomis ir t. t. Taigi spalvingas seno jūrų vilko pasakojimas specialiai 77.lt portalui apie dar jaunystėje širdį pavergusį buriavimą, gyvenimą, palankų vėją ir ateities svajones.
Kaip nutiko, kad buriavimas tapo jūsų aistra ir kur buriavimo meno subtilybių jūs mokėtės?
Mano kartos žmonės esame sugadintos jaunystės vaikai. Taip sakau todėl, kad tais laikais mokiniai neretai būdavo išmetami iš mokymo įstaigų, tai tuomet kažką reikėdavo daryti, kažkaip gyventi. Todėl ir man būnant 15 metų teko eiti dirbti prie staklių. Tačiau, žinoma, mokslus tęsti taip pat reikėjo. Taigi mokyklos suole kartu teko sėdėti su Kauno „Spartako“ klubo buriuotoju Jonu Tarasevičiumi. Bet aš tuo metu net nežinojau, kad mano bendrasuolis buriuoja.
Gavome 40 dienų abitūros atostogų, o jis manęs paprašė per tas atostogas padėti sutvarkyti ir paleisti laivą. Buvau nagingas, mokėjau dirbti tokius darbus, todėl nedvejodamas sutikau. Taip ir užsidegiau aistra buriavimui.
Kiek jums buvo metų, kai pirmą kartą sėdote į jachtą ir kuo jus sužavėjo buriavimas?
Pirmą kartą į jachtą sėdau 1954 metų birželį. Šis pomėgis mane pakerėjo, nes buriavimas – tai laisvė, pasitikėjimas savo protu ir sugebėjimais, tai gamtos pažinimas, elementariausios technikos įvaldymas, kartais ekstremalios sąlygos, kurios užgrūdina tave. Nebe reikalo buriuotojus vadina aukštesnės prabos žmonėmis. Būdamas 19 metų pirmą kartą dalyvavau Nevėžio regatoje ir užėmiau pirmą vietą.
Buriavimas – tai nevienadienis užsiėmimas
Kodėl buriuotojus vadina aukštesnės prabos žmonėmis?
Ši mintis, kad buriuotojai yra aukštesnės prabos žmonės, yra išsakyta žymaus buriuotojo ir kapitono Paulius Kovo. Ir šiai minčiai aš pritariu 100 procentų. Buriuoti gali ne bet kas. Būriuotojai turi būti ramūs, viską apgalvojantys žmonės. Buriavimas – tai nevienadienis užsiėmimas, tai ne šou. Šis užsiėmimas reikalauja ilgo ir nuoseklaus darbo. O mokantis šio meno teorijos, atsiranda noras sužinoti, kaip tas žinias pritaikyti praktikoje.
Įkūrėte Marijampolės buriuotojų klubą, kiek savo gyvenimo pašventėte klubo veiklai ir ar pakakdavo laiko kitoms veiklos – šeimai, buičiai, kitiems pomėgiams?
Aš esu kilęs iš Kauno rajono Tabariškių kaimo, o į Marijampolę atvykau 1963 metais. Nuo 1971 iki 2016 metų buvau buriavimo klubo, kurį įkūrėme Marijampolėje, iniciatorių grupėje. 45 metus pašvenčiau šiai veiklai ir klubui vadovavau negaudamas už tai jokio atlygio. Visas atostogas, savaitgalius skirdavau klubo veiklai.
Buriavimas niekada nebuvo mano pragyvenimo šaltiniu. Šis hobis yra gryni nuostoliai. Daug kas nevengdavo man papriekaištauti, sakydavo, kad aš čia lakstau su svetimais vaikais, neva geriau galėčiau kokį namą pasistatyti…
Gyvenime teko dirbti tekintoju, frezuotoju... Baigęs Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas – aut. past.) Mašinų gamybos fakultetą dirbau Kapsuko (dabar Marijampolės – aut. past.) maisto pramonės automatų gamyklos technologu, vėliau įvairių skyrių viršininku ir pan., todėl save vadinu metalistu.
Kai dirbdavau, tuomet turėdavau prašyti, kad mano buriuotojais pasirūpintų kiti buriavimo specialistai.
Jaunystėje buvau susidomėjęs ir sklandymo sportu, esu padaręs 9 šuolius parašiutu, tačiau buriavimas traukė labiausiai. Dabar Marijampolės buriuotojų klubui vadovauja Žydrūnas Naumavičius, buriuotojus treniruoja Linas Eidukevičius, o aš jau esu klubo garbės pirmininkas.
Gerą sveikatą padeda palaikyti sveikas gyvenimo būdas ir buriavimas
Išauginote begalę jaunų buriuotojų, rašėte knygas ir net savo rankomis pastatėte jachtą, sakykite, kaip nuveikus tiek prasmingų darbų gyvenime, dar atrandate jėgų, energijos ir optimizmo?
Sveikatą ir optimizmą man galbūt genais perdavė mano tėvai. Kita vertus, stengiuosi gyventi sveikai, vartoti kuo mažiau chemijos, nevartoti vaistų. Valgau natūralius maisto produktus – naminius lašinius, grikius, o jeigu būnu jachtoje – tai fizinė veikla garantuota. Nors turiu širdies stimuliatorių, bet gydytojai buriuoti man nedraudžia. O be to, kaip mes buriuotojai juokaujame, buriavimas arba laikas praleistas jūroje neįeina į gyvenimo stažą.
Papasakokite ką norėjote atskleisti savo išleistoje knygoje – „Burės Sūduvos krašte“?
Šioje knygoje per daugiau nei pusę amžiaus surinkti pasakojimai apie buriavimo pradžią Sūduvos krašte ir klubo kūrėjų atmintyje vis dar gyvą Sūduvos krašto buriuotojų istoriją.
Kiekviename knygos skyriuje pasakojama vis kita dalis iš Sūduvos buriuotojų gyvenimo: apie klubo įkūrimą, laivų statybą, jachtų „Vilnis“ ir „Sūduva“ pirkimą, apie keliones į Norvegiją, Švediją, Suomiją ir kitas šalis, Nemuno, Dusios ir tarptautines – Varnemiundės, Baltijos taurės, „Cutty Sark“ regatas, apie medine valtele bandžiusį Baltijos jūrą perplaukti ir šio žygio metu žuvusį Gintarą Paulionį, apie žmones, kurie užsidegę dirbo, kad buriavimas Marijampolėje išliktų ir populiarėtų. Apie tai, kuo Marijampolės buriuotojai gyveno ir kaip vystėsi buriavimo sportas šiame krašte.
Ar turite ateities svajonę, kokia ji?
Turiu svajonę nuplaukti į Karibus, tik pats jau nebeburiuočiau. Kelionė į Karibus – tai dažno buriuotojo svajonė...
