18 tūkst. dolerių už „nematomą skulptūrą“

Brolių Grimų pasakos motyvais - aukcione parduota nematoma skulptūra

Matyt, kaip ir brolių Grimų pasakoje „Nauji karaliaus drabužiai“, mums vėl prireiks vaiko, kuris daiktus vadintų jų tikraisiais vardais. Šiandienos meno pasaulis dažnai primena tą pasaką, kur karalius eina nuogas, o visi, bijodami pasirodyti kvailais, giria jo nematomus drabužius.

Tokia istorija neseniai nutiko su italų menininku Salvatore Garau, kuris pardavė nematomą skulptūrą už daugiau nei 18 000 dolerių. Skulptūros nėra, tačiau pirkėjas gavo autentiškumo sertifikatą, kuris patvirtina šio „meno kūrinio“ egzistavimą. Beje, sertifikatą išrašė pats nematomos skulptūros kūrėjas..

Skulptūra pavadinta „Io Sono“ (liet. „Aš esu“) buvo parduota 2021m gegužės mėnesį aukcionų namuose „Art-Rite“ Italijoje. Pradinė šio nematomo kūrinio vertė svyravo tarp 7 000 ir 11 000 dolerių, tačiau pirkimo suma šoktelėjo iki daugiau nei 18 000 dolerių, kai atsirado pirkėjas, norintis įsigyti šį konceptualų meno kūrinį. Tačiau kame gi slypi šios „skulptūros“ prasmė?

Brangioji skulptūra, menininko teigimu, yra energijos pilnas vakuumas

Pasak Garau, jo nematomas kūrinys nėra tuščias – tai vakuumas, pilnas energijos. Menininkas teigia, kad net jei akivaizdžiai nieko nėra, Heizenbergo neapibrėžtumo principas leidžia manyti, jog „niekas“ turi svorį ir energiją. Tuo remiantis, jis tvirtina, kad skulptūra egzistuoja kaip erdvė, kupina potencialo ir jėgos.

Šį „šedevrą“ reikia eksponuoti konkrečioje 5x5 pėdų erdvėje be dirbtinio apšvietimo ar klimatizacijos, taip, kad jis liktų tik privačioje erdvėje, kurioje žiūrovui būtų leista aktyvuoti savo vaizduotę.

Skamba įdomiai, tiesa? Tačiau kyla klausimas: ar menas dabar tapo tuščių žodžių ir idėjų kupinu burbulu, kuriame kūrybiškumas yra mažiau svarbus nei sugebėjimas įtikinti žmones žavėtis tuo, ko nėra?

Šiandieniniame pasaulyje reikia vaiko, kuris garsiai pasakytų tiesą

„Nauji karaliaus drabužiai“ yra puiki paralelė šiai situacijai. Pasakos karalius, norėdamas pasirodyti ypatingu, apsivilko nematomus drabužius, nes buvo įtikintas, kad tik protingi žmonės juos matys.

Tačiau galų gale būtent vaikas, dar nepaveiktas socialinių normų, garsiai pasakė tiesą: „Karalius nuogas!“ Panašiai ir su Garau „skulptūra“ – reikėtų drąsaus žiūrovo, kuris pripažintų: „Skulptūros nėra.“ Sertifikatai, Heizenbergo principai ir meninės apraiškos neatstos akivaizdžios realybės – ko nėra, to nėra.

Ši nematoma skulptūra nėra vienintelis Garau „tuštumos menas“. Anksčiau jis eksponavo kitą „nematomą“ kūrinį „Buda kontempliacijoje“ Milano Piazza della Scala aikštėje. Jis taip pat „įrengė“ nematomą skulptūrą „Afrodite verkia“ priešais Niujorko vertybinių popierių biržą.

Atrodo, kad Garau specializuojasi kuriant nematomą meną, ir, nors tai gali skambėti kaip pokštas, pasaulio meno rinka šiuos kūrinius priima rimtai.

Tačiau kai meno esmė tampa ne kūryba, o tuščios sąvokos, pridengtos moksliškais terminais, tuomet galime kalbėti apie kultūros išsigimimą. Visa tai – tarsi intelektualus žaidimas, kurio taisyklės tampa vis labiau atitrūkusios nuo realybės.

Galime kalbėti apie kvantinę fiziką, vakuumą ar energijos daleles, bet tai nekeičia fakto – „nematoma“ skulptūra nėra niekas daugiau, kaip protingai pateiktas niekas. Tai nėra nei dvasinis patyrimas, nei gilus apmąstymų objektas – tai tiesiog tuščia erdvė, o galbūt ir mūsų pačių baimė pripažinti, kad kartais menas tapo tiesiog triukšmu.

Ar menas neturėtų kalbėti su mumis per emocijas, estetiką, jausmus? Ar tikrai mes galime būti dvasiškai praturtinti to, kas neturi jokios apčiuopiamos formos? Ar gali žmogaus vaizduotė ir kūrybiškumas atsiskleisti per absoliutų nieką? Kaip toje pasakoje, kur karalius ėjo nuogas, bet visi bijojo tai pripažinti, taip ir šiandien menas tampa arena tiems, kurie daugiau kalba nei kuria.

Tad galbūt metas būti tuo vaiku, kuris tiesiai pasako: „Čia nėra jokios skulptūros“. Kad ir kiek sertifikatų būtų išrašyta, kad ir kokie moksliški terminai būtų prilipdyti, faktas išlieka – ko nėra, to nėra.

Ir vis dėlto – kuo ilgiau tylėsime, tuo giliau grimstame į absurdo pasaulį, kur menas tampa ne kūrybinio proceso išraiška, o tiesiog dar vienu triuku, kuriame, kaip ir „Naujuose karaliaus drabužiuose“, visi nori matyti tai, ko iš tiesų nėra.