Žodžio laisvė jau prilyginama karo ginklui: kas toliau?

Žodžio laisvė prilyginta karo ginklui, kuris gali kelti grėsmę normoms ar kovojimui su klimato kaita bei karu

Panašu, jog palaipsniui žodžio laisvė gali tapti prabanga, prieinama tik tiems, kurie reiškia „tinkamą“ ir dabartinę oficialiąją kryptį įvairiais klausimais palaikančią nuomonę. Nepatogūs klausimai, kitoks požiūris į tam tikrus įvykius ar kritika valdžios atstovams virsta kone nusikaltimu. Štai Naujosios Zelandijos ministrė pirmininkė Jacinda Ardern savo neseniai Jungtinėse Tautose pasakytoje kalboje paragino cenzūruoti internetą, teigdama, kad nereguliuojama žodžio laisvė internete yra „karo ginklas“.

Politikė tikino nežinanti, kaip spręsti šį klausimą, tačiau tvirtino, jog žodžio laisvė virsta ginklu, kai nėra tinkamai prižiūrima. J. Ardern sakė^[1]:

„Kaip lyderiai, mes pagrįstai nerimaujame dėl to, kad net ir tie lengviausi požiūriai į dezinformaciją gali būti klaidingai interpretuojami kaip priešiški laisvo žodžio vertybėms, kurias taip vertiname. Tačiau nors šiandien negaliu pasakyti, koks yra atsakymas į šį iššūkį, galiu visiškai užtikrintai teigti, kad negalime jo ignoruoti. Jei taip elgsimės, kils tokia pati grėsmė normoms, kurias visi vertiname.“

Pasak Naujosios Zelandijos ministrės pirmininkės, nevaldoma žodžio laisvė gali trukdyti siekti užsibrėžtų žmonijos tikslų, nes bendruomenė ima abejoti sprendimų pagrįstumu.

Politikė, prilygindama žodžio laisvę ginklui, tvirtino, kad ji gali kelti chaosą, žlugdyti kolektyvinę jėgą ir todėl turėtų būti griežtai prižiūrima. Paprasčiau tariant, J. Ardern nori cenzūruoti bet kokią nepatogią nuomonę ar klausimus, prilygindama tai kone nusikaltimui prieš bendruomenes.

Ji teigė: „Galų gale, kaip sėkmingai užbaigti karą, jei žmonės tiki, kad jo priežastis yra ne tik teisėta, bet ir kilni? Kaip kovoti su klimato kaita, jei žmonės netiki, kad ji egzistuoja?

Ginklai gali būti skirtingi, tačiau juos įamžinančių asmenų tikslai dažnai yra tie patys: sukelti chaosą ir sumažinti kitų žmonių gebėjimą apsiginti, išardyti bendruomenes, sužlugdyti kartu dirbančių šalių kolektyvinę jėgą. Tačiau mes turime galimybę užtikrinti, kad šie konkretūs karo ginklai netaptų nusistovėjusia karo veiksmų dalimi.“

„Netinkama“ nuomonė paverčia žmones „priešais“

Deja, tai ne pirmas kartas, kai kvestionuojama žodžio laisvė.

Noras kontroliuoti žmonių pasisakymus ir cenzūruoti „netinkamą“ nuomonę sklandė veikiausiai nuolat, tačiau pastaruoju metu tai tampa vis aštresniu klausimu. Ne išimtis ir Lietuva, kurioje už neįtikusias mintis ar aštresnius komentarus jau bandoma įbauginti pasitelkiant teisėsaugos institucijas ar klijuojant tautos priešų etiketes.

Gyvename tokiu metu, kai palaikyti populiarią pusę tampa kone privaloma, nes turint kitokią nuomonę rizikuoji sulaukti daug neapykantos, atstūmimo ir netgi bandymų pakenkti karjerai.

Juk tie, kas taip aršiai puola nepatogius klausimus užduodančius ar kitokią nei daugumos nuomonę išsakančius žmones, puikiai žino – žodis socialiniuose tinkluose skrieja labai greitai, ypač, jei jis verčia tautą suklusti ir susimąstyti, kas vyksta aplinkui.

Be to, jau esame rašę apie tai, kaip kol prie kryžiaus kalami kritiškai į aktualiausius įvykius reaguojantys asmenys, sėkmingai tarpsta ir jokios tikros pylos negauna įvairūs prasikaltę politikai, nėra aršiau nagrinėjami abejotini sandoriai ar sprendimai ir kitos problemos.

Jau vien koronaviruso pandemijos metu galėjome stebėti, kaip turtus krovėsi privačios laboratorijos, o „galimybių“ pasas iš tiesų segregavo visuomenę iki tokių absurdiškų situacijų, jog daliai studentų nebeliko vietos bendrabučiuose, o žmonės negalėjo įžengti į parduotuves ar maitinimo įstaigas.

Ar ateityje žodžio laisvę dar labiau smaugs įstatymai ir „cancel“ kultūra?

Prie laisvo žodžio cenzūros smarkiai prisideda ne tik įvairūs žinomi žmonės, bet ir į atšaukimo kultūrą (ang. cancel culture) panirusi visuomenė ir netgi teisėsaugos institucijos. Pasitelkiant viešus asmenis ir masę socialinių tinklų lankytojų, už neįtikusią nuomonę ar vos vieną komentarą iš visuomenės gali būti išstumti net ir patys žinomiausi žmonės. Jie sulaukia didžiulės neapykantos socialiniuose tinkluose, o galiausiai viskas išauga iki tokio masto, kad dėl viešo gėdinimo ir masinio pykčio jie netgi netenka darbo pasiūlymų, yra verčiami atsiprašyti ir kuo greičiau deklaruoti visiškai priešingas mintis nei iki šiol.

Atmetimo kultūra yra paplitusi visame pasaulyje, ji neaplenkia ir Lietuvos.

Neapykantos, kuria siekiama išstumti iš visuomenės, spėjo sulaukti daug įvairių žmonių ar net tam tikrų jų grupių. Pavyzdžiui, „cancel“ kultūros aukomis tapo tradicinių pažiūrų asmenys, žmonės, nesiskiepijantys vakcinomis nuo COVID-19, kritikiuojantys Ukrainos situaciją ir taip toliau.

Viskas pereina net į tokių renginių kaip Naisių festivalis boikotą ar raginimus neklausyti ir niekur nekviesti Romo Dambrausko, Gyčio Paškevičiaus ar SEL'o.

Negana to, apynasrį žodžio laisvei bandoma uždėti ir teisiniu keliu. Štai signatarė Zita Šličytė turėjo jaudintis dėl pradėto ikiteisminio tyrimo po aršios kritikos valdantiesiems, kurią ji išsakė Kovo 11-ąją stovėdama Seimo tribūnoje.

Tiesa Z. Šličytei iškeltas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Tačiau dabar jau galimai imtasi susidorojimo su profesoriumi dr. Ignu Vėgėle, kuriam tik bakalaurą baigusi teisingumo ministrė Ewelina Dobrowoska iškėlė drausmės bylą:

„Bausmės byla advokatui iškelta po to, kai viešojoje erdvėje pasirodė I. Vėgėlės straipsnis, kuriame, kaip jis pats nurodo, ironiškai nagrinėjo Lietuvos kaip gerovės valstybės padėtį ir netinkamus valdymo sprendimus. Anot advokato, drausmės byla jam yra keliama už tai, kad jis atskleidė Labdaros ir paramos įstatymo neskaidrumą ir galimas korupcijos rizikas.“

Veikiausiai ateityje, jei ir toliau gyvuos atmetimo kultūra ir įvairių politikų bei žinomų žmonių noras cenzūruoti žodžio laisvę, išvysime tik dar daugiau įvairių „akcijų“ ir tyrimų, kurie bus pradėti dėl „netinkamos“ nuomonės. Tad laisvai reikšti mintis gali tapti ne visiems prieinama prabanga.