Antausis valdantiesiems: juos kritikavusios signatarės Z. Šličytės neteis

Nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl Kovo 11-osios kalbos

Padėtas taškas ikiteisminiame tyrime dėl Kovo 11-ąją iš Seimo tribūnos pasakytos signatarės Zitos Šličytės kalbos, kuria ji aštriai kritikavo valdančiuosius ir dėl kurios tuomet Seimo salę paliko nemažai valdančiųjų su premjere ir Seimo pirmininke priešakyje.

Antradienį prokuroras pranešė nutraukęs ikiteisminį tyrimą, mat signatarės kalboje nebuvo rasta nusikalstamos veikos požymių, kurie galėtų užtraukti net ir Baudžiamąją atsakomybę. Tai tik dar kartą įrodo, kad Lietuvoje yra giliai įsišaknijusi tamsi žmogaus teisimo ir net persekiojimo praktika – visų pirma neįtikęs asmuo viešai pasmerkiamas ir  nulinčiuojamas, o tik po to ieškoma faktų, pagrindžiančių mestus kaltinimus.

Antradienį prokuratūra pranešė išteisinanti signatarę Z. Šličytę dėl jos pasisakymo iškilmingame Kovo 11-osios minėjime, konstatavus, kad nebuvo padaryta jokia veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių^[1]. 

Teigiama, kad įvertinus kalbą, jos turinį ir kontekstą, o taip pat ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos specialisto pateiktą išvadą, nustatyta, kad nėra pagrindo teigti, kad savo išsakyta kalba Z. Šličytė siekė diskriminuoti žmonių grupę dėl seksualinės orientacijos bei viešai tyčiotis, niekinti, skatinti neapykantą ir išsakyti tikrovės neatitinkančią informaciją apie homoseksualius asmenis.

Ikiteisminį tyrimą nutraukti panoręs prokuroras pabrėžė, kad Seime vykusio renginio metu sakydama kalbą Z. Šličytė pasinaudojo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta saviraiškos laisve ir išreiškė savo subjektyvią nuomonę apie tam tikrus politinius reiškinius^[1].

Prokuroras taip pat įvertino šią kalbą ir per viešumo perspektyvą, tačiau, anot jo, tai, kad viešo renginio metu pasakyta kalba pasiekė daug žiūrovų, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad asmuo įvykdė baudžiamąją veiką.

Sprendimo nepalaiko ir teisėsaugą apkaltino institucine homofobija

Į tokį prokuratūros sprendimą kaipmat sureagavo devynių lapų apimties skundą dėl išsakytos Z. Šličytės viešos kalbos pateikusi Tolerantiško jaunimo asociacija (TJA).

„Prokuratūros sprendimas tik dar kartą parodo, kad teisėsaugoje įsišaknijusi institucinė homofobija – įstatymai numato atsakomybę už neapykantos kurstymą, tačiau Lietuvos Respublikos prokuratūra įžeidinėjimą laiko viso labo nuomone“, – savo feisbuko paskyroje rašė TJA.

Prokuratūra primena, kad ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 169 str. ir 170 str. 2 d. buvo pradėtas š. m. birželio mėn. vykdant Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria buvo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apylinkės prokuratūros bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

„Tyrimo metu buvo siekiama įsitikinti, ar Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė pasisakydama iškilmingame minėjime išreiškė savo nuomonę bei pasinaudojo Konstitucijos garantuojama saviraiškos laisve, ar priešingai – siekė suvaržyti žmonių grupės, jai priklausančio asmens teises ir laisves, tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti homoseksualių žmonių grupę“, – nurodoma prokuratūros pranešime^[1].

Demonstratyviai paliko Seimo salę

Taigi apie kokią toleranciją gali dabar kalbėti tie, kurie nė neišklausę laisvo piliečio kalbos ir nepanorę jos paanalizuoti, išeidami tiesiog užtrenkė durimis?

Kokią prasmę turėjo tuomet it didžiulė galinga banga nuaidėjęs valdančiųjų pasipiktinimas „per didele žodžio laisve“?

Akivaizdu, kad tolerancijos reikalauja tie, kurie patys savyje jos neturi.

Viešai nulinčiuota Z. Šličytė, žinoma, savo prarasto laiko minant teismų slenksčius ir taikstantis su visuomenės drabstomais purvais, nebeatgaus, tačiau tai tik įrodo, kad šiuo atveju neadekvačiai sureagavo būtent tie patys salę palikę parlamentarai, nė nenorėję jos klausyti. 

Primename, kad birželio pabaigoje deputatei buvo iškelta byla pagal Baudžiamojo kodekso 169 str. (diskriminavimas dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės) ir 170 str. 2 d. (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) numatytų nusikalstamų veikų požymius. Ikiteisminį tyrimą teisininkei inicijavo ta pati TJA.

Visgi, nors Z. Šličytė jau ir buvo pasiruošusi galimam teistumo įrašui savo biografijoje, ji įsitikinusi, kad buvo siekta ne kiek nuteisti konkrečiai ją, kiek įbauginti kitus žmones, kritikuojančius valdžią^[2].