Žmonių populiacijai iškilo grėsmė: kur toliau?

Monogamija ir investicijos – tos pačios obelies vaisiai

Galime pasidžiaugti: nors nė vienam kitam primatui matematika nėra tokia klastinga, nė vienas primatas taip sėkmingai nedominuoja planetoje, kaip mes. Kodėl?

Antropologija analizavo įvairias kultūras, nustatydama, kad svarbiausios žmogaus dalys – jo sėkmės paslaptys – yra per ausis lendančios smegenys bei gebėjimas vaikščioti stačiomis. Pagal šią didingą tradiciją turime „Žmogų medžiotoją“, „Žmogų ugnies kūrėją“, „Žmogų įrankių gamintoją“, „Žmogų tautos „gelbėtoją“ ir kitus evoliucinius (neretai nenaudingus) archetipus, sakančius, jog esame tokie, kokie esame, dėl technologinės pažangos.

Visgi prieš 50 metų antropologai padarė šokiruojantį atradimą. 

Kai kurie naujausi tyrimai nustatė vieną neįprastą dalyką: nuo mūsų poravimosi sistemų iki menopauzės – viskas, ką mes darome savo gyvenime – yra spjūvis į veidą gyvūnų karalystės išminčiai. Dabar aišku, jog, sprendžiant iš skaičių, esame patys sėkmingiausi primatai, kada nors gyvenę žemėje.

Nepaisant fakto, kad klastinga pseudointelektualų interneto tulžies srovė tarpusavio santykiams apibūdinti yra linkusi vartoti terminus „alfa patinai“ ir „nacionaliniai ištvirkėliai“, mūsų rūšis, kalbant apie poravimąsi, yra gana nekonkurencinga. Tiesą sakant, žmonės dažniausiai yra nuobodūs monogamistai.

Tuo įsitikinsime pažvelgę į gyvūnus, turinčius papildomą pranašumą išleisti dar daugiau spermos ar pasipuikuoti genitalijų „morfologijomis“ – nuo varpos kaulų bei spyglių iki padidintų sėklidžių. Žmonės šiuo klausimu mažumėlę atsilieka: pastarieji neišsiskiria jokiais išskirtiniais lytinių organų požymiais (nors būsimuose tyrimuose galimai laukia nauji atradimai).

Baldų logistikos fabrikas „užtvėrė“ kelią žmonių reprodukcijai

Mes sukūrėme placentą – laikiną organą, leidžiantį embrionams gauti maisto tiesiogiai iš kūno. Rezultatas: nėštumai tapo gyvybei pavojingais išbandymais, skirtais kūdikių poreikiams patenkinti ir bent vieną iš šimto nėščiųjų pražudyti. 

Šis pamąstymas – ne eilinis nevykęs „bajeris“; gestacinis diabetas ir preeklampsija – gyvūnų karalystėje nežinomos ligos, tampančios žmonų pražūties priežastimi^[1]. 

Be to, kūdikiai (ypatingai dabar) užauga milžiniško dydžio ir putlumo, ir jie tokie reiklūs, jog vieno kūno išteklių staiga nebeužtenka. Kadangi į šį pasaulį pastarieji vis dažniau ateina su didelėmis smegenimis ir 15 proc. lašinių, turime „pertukusius“ „techno-vikingus“ – nors nelabai naudingus – negalinčius įsikibti, kaip kad kiti primatų kūdikiai, kurių akys ir ausys yra atviros, o galvos – ne per sunkios kaklui. 

Populiarus televizijos serialas „Draugai“ šią klaidą laiko klasikine judančios sofos problema: kaip per mažą erdvę pernešti didelį ir nepatogų daiktą?

Kūdikiai – patys matome – turi neproporcingas kūno dalis, o motinos – pernelyg siaurus dubenis, todėl tai, kas atrodo nereikšmingas baldų logistikos klausimas, yra didžiulė kliūtis sėkmingam mūsų rūšies dauginimuisi: dėl to motinos miršta gimdydamos daug dažniau, nei bet kurios kitos rūšies gyvūnai.

Nenoriu gąsdinti, tačiau ši „akušerinė dilema“ padarė „užaugink (kaimyno) sūnų ir medį ir suręsk Alfonsui koplytstulpį“ sėkmės aukomis.

Investuotojai pasirūpins jūsų vaikų gerove – neabejokite

Jei norite atžalų, žinokite: riebiems, didžiaakiams palikuonims reikalingos didžiulės investicijos, jog palaikyti tokį smegenų augimą, kokio reikia pirmaisiais gyvenimo metais (nuosavo pieno ponams, matai, nebeužtenka)^[2]. Šiuo klausimu praverčia porų ryšiai. 

Santykių dėka staiga po ranka atsiduria du maistą renkantys (arba žindantys) piliečiai, o tai patogu, nes kūdikius greitai atpratiname nuo krūties. Galiausiai augant laukia dar viena staigmena: mamos namuose pasitinkamas jauniausiojo 50-metis, miesto šventės ir sugėrovų „užbaigtuvės“. Taip, žmonių vaikystė yra ilgesnė – bet kokiu matu. Ir tai nusako socialinės brandos rodikliai. 

Mūsų kūnuose įdiegtas laikmatis: 24 valandų ritmas, atpažįstamas iš dantų emalį sudarančių ląstelių paliktų smulkių takelių, ir 7 dienų savaitė, registruojama „posavaitgaliniame“ pagurklyje^[3]. 

Sakytumėte: jeigu trokštame išsaugoti savo rūšį, tada reprodukcijos nutraukimas (menopauzė) skamba katastrofiškai nelogiškai. Bet yra kiek kitaip.

Nepaisant to, kad daugelis vyresnio amžiaus žmonių yra menkinami, seneliai yra evoliuciškai svarbūs: tai papildomi suaugusieji, galintys investuoti į mūsų vaikus – ar tai būtų užaugintas maistas, ar išmintis, ar papildoma pora rankų.

Tai reiškia, jog mes sukūrėme palikuonis, ir tai turi stebėtiną poveikį visiems gyvenimo aspektams, pradedant poros ryšiais su tėvais, nuobodžiais lytiniais organais, pavojingais nėštumais bei gimdymu, baigiant riebiais skruostais ir net ta neįtikėtina būtybe – močiute. Kritiškai vertinant, pasirūpinome, kad būtų daugiau investuotojų, pasirengusių prisidėti prie kiekvieno mūsų fantastiškai brangaus vaiko (nors ne viskas klota rožių galvomis).

Pasaka baigiasi tuo, jog daugelyje visuomenių išskiriami labiausiai privilegijuoti, kuriems formalus išsilavinimas ir finansinė priklausomybė lemia, kad 40 metų tampa naujais 20-čia. Tokiu būdu mes atimame laiką iš nusivylusiųjų, o tą patį išsilavinimą paverčiame nepasiekiamu tiems, kurie gimė neturtingi, netinkamos spalvos, lyties ar netinkamoje pasaulio dalyje. 

Atsižvelgiant į tai, jog atsiveria galimybių prarajos tarp tų, kurie turi, ir tų, kurie neturi, būtų naudinga atidžiau apsvarstyti, į kokią vaikystę investuojame ir kam leidžiame likti amžinai jauniems.