„Žigulys“: kiek įdėti pastangų, kad sėsti ir važiuoti?

Nuo 1970-ųjų daugelis šeimų turėjo arba svajojo apie „žigulį“

Sentimentus gali kelti daugelis dalykų, objektų ar žmonių. Kitaip tariant, taip, kaip žmonės yra prisirišę prie vaikystės pėdomis pramintų vietovių, taip pat smarkiai gali ilgėtis senųjų laikų – sovietmetį menančių automobilių ar gatvių skliautų… Iš tiesų, „žigulys“ kelia sentimentus daugeliui žmonių iš buvusios Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos. Ir taip iš esmės yra dėl keleto priežasčių.

Visų pirmą, šios markės transporto priemonė tapo sovietinės automobilių pramonės simboliu, nes buvo pirmasis masinės gamybos automobilis, prieinamas paprastiems žmonėms^[1]. Nuo 1970-ųjų daugelis šeimų turėjo arba svajojo apie tokį automobilį, o jo įsigijimas buvo laikomas reikšmingu pasiekimu.

Įdomiausiai, jog „žigulys“ nuo senų laikų simbolizavo tam tikrą sovietinį gyvenimo būdą ir buvo integruotas į kultūrą, literatūrą, kiną bei dainas, tapdamas svarbia sovietinio identiteto dalimi, dėl ko net prabėgus daugeliui metų išlieka nostalgijos objektu, ypač vyresnės kartos žmonėms, menantiems tuometinio laikmečio paprastumą ir praktiškumą.

Geltoni, rožiniai ar žali – turėję „žigulį“ it susitarę tvirtina, esą šis automobilis buvo paprastas, lengvai taisomas, o atsarginės dalys – prieinamos bei nebrangios, dėl ko daugelis žmonių išmoko jį remontuoti patys. Tai, savo ruožtu, sukūrė bendrą patirtį, kai šeimos ir draugai kartu spręsdavo automobilio priežiūros bei taisymo problemas.

„Žigulys“ – daugiau nei automobilis, suteikiantis galimybę prisiminti senus laikus

Pagal 2023 m. duomenis, Lietuvoje buvo registruota apie 1,5 milijono lengvųjų automobilių^[2][3]. Tikslių duomenų apie konkrečių modelių, tokių kaip „žiguliai“ ir įvairūs jo variantai, skaičių nėra viešai prieinama. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog šie automobiliai buvo gaminami Sovietų Sąjungoje ir jų gamyba baigėsi 1980-ųjų pabaigoje, galima manyti, kad šiuo metu Lietuvoje registruotų „žigulių“ skaičius gali būti ganėtinai mažas. Dauguma jų, kaip manoma, tikriausiai yra kolekcininkų rankose – o tai reiškia, jog kai kurie žmonės „žigulius“ laiko kolekciniais automobiliais ir juos tausoja. 

Restauruotas „žigulys“ be abejonės tapo unikaliu retro automobiliu, keliančiu nostalgiją, tad yra naudojamas parodose ir šventėse, sukeldamas prisiminimų bangą net ir jaunajai kartai. Kadangi daugelis prisimena keliones su šeima, vasaros išvykas ir kitas svarbias gyvenimo akimirkas, praleistas „žigulyje“, tokios patirtys išlieka atmintyje kaip šilti, nostalgiški prisiminimai, susiję su artumo jausmu.

Ir iš tiesų, „žigulys“ – daugiau nei automobilis – tai istorijos, šeimos ir kultūrinės tapatybės dalis, suteikianti galimybę prisiminti senus laikus, susijusius su bendruomeniškumu. Kita vertus, žvelgiant į dabartinius laikus, kad mėgautis šiuo automobiliu praktiniais sumetimais, pakeisti jo spalvą neužtenka.

Pavyzdžiui, senesni „žigulio“ modeliai, tokie kaip VAZ-2101 ar VAZ-2103, iš pradžių buvo gaminami be galvos atramų sėdynėse. Tačiau šiais laikais, norint padidinti saugumą, rekomenduojama įdiegti galvos atramas, jei tik įmanoma. Priežastys, kaip žinoma, aiškios: saugumas, patogumas, modernių saugumo standartų laikymasis.

„Žigulius“ gamino sovietų, o vėliau – Rusijos gamintojas „AvtoVAZ“

„Žiguliai“ – kompaktiškų automobilių serija, kurią gamino sovietų, o vėliau Rusijos gamintojas „AvtoVAZ“, tarptautiniu mastu žinomas „Lada“ prekės ženklu. 1970 m. pradėti gaminti „žiguliai“ buvo sukurti itališkojo „Fiat 124“ pagrindu, pritaikyti sovietinėms vairavimo sąlygoms.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje „AvtoVAZ“ bendradarbiavo su „Fiat“, kad sukurtų transporto priemonę, tinkamą įvairioms ir dažnai sudėtingoms Sovietų Sąjungos sąlygoms. Rezultatas – VAZ-2101, pirmasis „žigulio“ linijos modelis, kuriame buvo keletas originalaus „Fiat 124“ dizaino modifikacijų, tokių kaip padidintas patvarumas, variklio patobulinimas, sustiprinta pakabos sistema ir pan. Dėl šių pakeitimų buvo sukurta tvirta transporto priemonė, pritaikyta Sovietų Sąjungos infrastruktūrai.

Kaip žinoma, „žigulys“ užima svarbią vietą sovietų ir Rusijos automobilių istorijoje. Dėl to jo palikimas vis dar tęsiasi, entuziastams saugant bei restauruojant šiuos klasikinius automobilius.

Vis dėlto, nors entuziastų, kolekcionuojančių šios markės automobilius „iš idėjos“ – ne vienas, daugeliui ne ką mažiau rūpi pastarųjų kainos. Jos priklauso nuo transporto priemonės modelio, pagaminimo metų, techninės būklės bei originalumo. Remiantis skelbimų portaluose pateikta informacija, šių automobilių kainos svyruoja nuo 2 000 iki 7 700 eurų. Pavyzdžiui, 1977 m. „Lada“ 2103 modelis Kaune parduodamas už 7 700 eurų. Vidutinės būklės ar reikalaujantys remonto automobiliai dažniausiai atsieina nuo 500 iki 2 000 eurų.

Taigi, jei jums kažkas sako: „Pirk žigulį, nes jis yra kaip naujas“, nereikia daug myslyti – geriau vis tik patikrinti.