Malūne pasakojama apie papročius, siūloma patiekalų iš miltų
Ar žinote kur stovi bene seniausias ir vis dar veikiantis vandens malūnas Lietuvoje? Kur malami miltai, kepama duona, o lankytojų nosį kutena gardžių miltinių patiekalų, gaminamų malūno restoranėlyje, kvapai? Šlyninkos vandens malūną, kuris gyvuoja jau 300 metų, galima aplankyti Zarasų rajone.
Šis malūnas yra unikalus technikos paveldo statinys, kuriame tebėra išsaugota autentiška įranga. Malūno veikla niekada nebuvo nutrūkusi, tik dabar jis varomas elektra.
Per 300 metų gyvavimo istoriją malūnas priklausė skirtingiems šeimininkams. Pastatė jį Lenkijos dvarininkai, vėliau statinys atiteko valstybei. Dar vėliau jį įsigijo vietinė šio krašto gyventoja Stefanija Malakauskienė kartu su vyru.
Malakauskai visą gyvenimą ir dirbo šiame malūne. Naujiesiems malūno šeimininkams – S. Malakauskienės dukrai Reginai Veselienei kartu su vyru Stasiu Sutkauskiu – prieš daugiau nei dešimt metų šį senutėlį malūną pavyko atgaivinti. Nuo 2009 metų čia organizuojamos edukacinės programos apie duonos kelią, lietuvių tautos papročius, kultūrą.
Šlyninkos malūnas yra gausiai turistų lankoma vieta, čia veikia restoranėlis, kuriame gaminami įvairūs patiekalai iš vietoje malamų miltų ar vietos ūkininkų užaugintos produkcijos. O bene kiekvienam užsukusiam svečiui maga paragauti čia siūlomo populiariausio senovinio patiekalo – blynų iš razavų miltų.
Populiariausias patiekalas – smetoniški blynai iš razavų miltų
Išmokusi kepti duoną iš savo mamos, malūno šeimininkė R. Veselienė pradžioje bandė ją pardavinėti turguje. Deja, greitai suprato, kad naminė duona – ne turgaus prekė. Tuomet šeima malūne pradėjo malti grūdus, superkamus iš Zarasų ir aplinkinių rajonų ūkininkų. Iš miltų čia gaminami įvairūs patiekalai – kepama ruginė, kvietinė ir maišyta ruginių-kvietinių miltų duona.
Vienas iš populiariausių karštųjų patiekalų Šlyninkos malūne yra smetoniški blynai, tokie, kokius kadaise kepdavo mūsų močiutės ar promočiutės. Jie kepami iš razavų miltų (pilno grūdo, rupių miltų). Kaip paaiškino malūno šeimininkė, šiame krašte miltai vadinami razavais todėl, kad jie tik vieną rozą (kartą) sumalti.
Užsukantys į malūną gali įsigyti ir miltų, priimami ir naminės duonos užsakymai, kurią dažnai užsako dovanoms vestuvių proga.
Šlyninkos malūne maltus miltus nuolat perka ir keli Vilniuje veikiantys vaikų darželiai, mokyklos bei privatūs klientai iš visos Lietuvos. Visi malūne gaminami patiekalai yra paženklinti tautinio paveldo ženklu.
Saugomi senoviniai baldai, rakandai bei protėvių istorija
Į Šlyninkos malūne organizuojamas edukacines programas atvykę svečiai keliauja istorijos keliu atgal į protėvių laikus.
„Mes rodome, kaip vyksta duonos kelio procesas. Kaip ant stalo atsiranda kasdienė duona, kuri nuo seno lietuvių gerbiama ir vadinama šventa. Kasdiene ji vadinama todėl, kad lietuvis niekada nesėsdavo prie stalo be duonos“, – pasakojo edukacinių programų vedėja ir malūnininkė R. Veselienė. Anot jos, į edukacines programas atvažiuojantys vyresnio amžiaus žmonės čia turi galimybę prisiminti tai, kaip patys gyveno vaikystėje.
Užėjus į šalia malūno įrengtą senovinę trobą patenki lyg į ankstesnius laikus, kai žmonės gyveno vienoje didelėje patalpoje. Troboje išsaugoti autentiški senoviniai baldai – didelis stalas, suolas, skirtas susėsti gausiai šeimynai, lova, ant vygės kabantis kūdikio lopšys, skrynia, mediniai indai.
Namuose gyvendavo kartu su vištomis
Edukacinių programų metu vaikai sužino, kad tuomet, kai jų seneliai ar proseneliai dar buvo maži, troboje trečdalį vietos užimdavo duonkepė krosnis. Joje šeimininkė kepdavo duoną, o ant krosnies miegodavo būrys vaikų.
Po krosnimi troboje kartu su šeimynykščiais gyvendavo ir vištos. Vištas troboje žmonės laikydavo tam, kad jos iš po stalo sulestų nukritusius duonos trupinius bei informuotų apie paros laiką, nes laikrodžių tuomet nebuvo.
Senoliai dieną pradėdavo su pirmaisiais gaidžiais, o miegoti eidavo kartu su vištomis.
Sėdėdavo visi kartu prie bendro stalo. Į mokslus išeidavo tik vienas ar du šeimos vaikai. Likusiųjų mokykla būdavo tėvų trobos užstalė. Vaikai, būdami šalia tėvų, išmokdavo gerbti vyresnio amžiaus žmones, tėvus, savo religiją.
„Pasakojame vaikams, kaip tuomet tėvai vaikus mokydavo mylėti darbą, branginti duoną, kuri būdavo sunkiai uždirbama. Supažindiname su senoviniais rakandais, kurie būdavo naudojami sėjai, javapjūtei, buities rakandais, skirtais tešlai maišyti, duonai pašauti į krosnį. Vaikai čia sužino, kad anksčiau žmonės turėjo mokėti dirbti visus darbus tam, kad ant šeimos stalo garuotų kvepianti duona ir šeima būtų soti“, – pasakojo R. Veselienė.
Malūno misija – skleisti žinią apie sveiką gyvenimo būdą
R. Veselienė malūne apsilankantiems svečiams kepa sveiką pilno grūdo duoną. Pašnekovės teigimu, sveikiausia dalis ir yra grūdo apvalkalas, kitaip dar vadinamas sėlena. Pats duonos kepimo procesas taip pat suteikia daug sveikatingumo.
„Rugys turi antibakterinių savybių. Duonos raugas yra stipri antibakterinė medžiaga, naikinanti bakterijas kvėpavimo takuose. Todėl anksčiau šeimininkės duonos ruošimo proceso metu į trobą sukviesdavo visus savo vaikus. Tešlos minkymas – tai relaksacinė procedūra rankoms“, – pasakojo malūne šeimininkaujanti moteris.
Ankstesniais laikais krosnyje tik iškeptą duoną uždengdavo drobe ir padėdavo ant ąžuolinio suolo troboje, kuris įkaisdavo nuo karštos duonos kepalo. Išnešus duoną, ant įkaitinto suolo susėsdavo visa šeima ir taip gydydavosi uždegimines ligas. Dabar, anot pašnekovės, analogiškų procedūrų nepasiūlo netgi patys moderniausi SPA.
Taigi Šlyninkos malūne vedamos ne tik edukacinės programos, bet vyksta ir sveiko gyvenimo būdo sklaida.
Edukacinių programų metu susirinkusiems pasakojama apie tai, kaip atsiranda grūdai ir kaip iš jų gaminami miltai. Vaikai kartu su malūnininke minko tešlą, formuoja duonos kepalėlius. Duona čia kepama ant klevo lapų.
„Šiame regione duona dažniau būdavo kepama ant ajerų, tačiau dabar šis augalas įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą, todėl naudojame klevo lapus, kurie turi daug vitamino C. Kol duona pašauta į krosnį kepa, su malūnininku vaikai eina į malūną. Jiems ten pasakojama apie įrangą, rodoma, kaip sveriami grūdai, kaip vyksta tolesnis grūdų malimo procesas. Beje, į malūną nuėję triukšmaujantys vaikai visada perspėjami, kad betriukšmaudami nepažadintų ir nesupykdytų malūne gyvenančių velniukų. Grįžę iš malūno mediniame kubile nusiplauname rankas ir sėdame prie stalo ragauti duonos, naminio pyrago, sveikuoliškų, vaikams patinkančių traškučių. Šiltesniu metų laiku geriame iš duonos plutos raugintą girą, o šaltuoju laiku – žolelių arbatą. Valgome smetoniškus blynus su padažais“, – apie edukacinių užsiėmimų programą pasakojo moteris.
Pasivaišinę senoviniais patiekalais vaikai dalyvauja viktorinoje, kad pasitikrintų žinias apie, tai ką matė, girdėjo, sužinojo bevaikščiodami po malūną.
„Su vaikais mename mįsles, prisimename senovines patarles. Jiems čia įdomu, jie džiaugiasi gavę lauktuvių į namus – savo rankomis minkytos ir krosnyje keptos duonos kepalėlį“, – tikino malūnininkė.
Stengiamasi išsaugoti lietuviškų patiekalų paveldą
Edukacinių programų dalyviai sužino apie mūsų senelių gyvenimą, jų buitį, papročius. Programa čia vedama lietuvių ir rusų kalbomis. Visgi dažniausi malūno svečiai – darželinukai.
Pasak R. Veselienės, vaikams reikia žinoti, kaip gyveno mūsų tautos senosios kartos, pažinti kasdienės duonos kelią, nes tai yra mūsų istorija.
„Labai svarbu išlaikyti ir išsaugoti lietuviškų patiekalų paveldą. Lietuviai nuo seno maitinosi sveikai. Mūsų maistas, lyginant su kitomis šalimis, yra išskirtinis todėl, kad mes turime galimybę patys užsiauginti grūdus – sveiką natūralų produktą. Mes turime tuo didžiuotis, to nepamiršti ir tai perduoti savo vaikams ir anūkams. Jei neprisiminsime, kaip gyveno mūsų protėviai, išnyks ir mūsų tauta. Mes tai turime saugoti ir išlaikyti“, – tikino R. Veselienė.
