Moteris keliones pamėgo dar vaikystėje
Birželis eina į pabaigą ir aktyviausias atostogų ir kelionių sezonas jau kaip reikiant įgauna pagreitį. Nors žemdirbiai skundžiasi lietaus stygiumi, tačiau atostogaujantiems kelionių mėgėjams tokie orai kaip tik labai palankūs. Ta proga apie keliones bei nuotykius jose pasikalbėjome su Zarasuose gyvenančia ir savo darbą gyvenimo hobiu vadinančia gide Lida Michailova.
Gidės darbą pašnekovė linkusi vadinti savo gyvenimo hobiu, kuris, susiklosčius tam tikroms gyvenimiškoms aplinkybėms, tapo nuolatiniu darbu ir pragyvenimo šaltiniu.
L. Michailova keliones pamėgo dar vaikystėje. Sulaukusi 13 metų, paskatinta mėgstančių keliauti mokytojų, išvyko į pirmąją savo kelionę dviračiu į Žemaitijoje esantį žymųjį Šatrijos kalną.
Tuomet dar būdama paauglė mergina lankė sporto užsiėmimus, o jų komandai laimėjus varžybas gavo piniginę premiją.
„Už tuos gautus pinigus kartu su savo treneriu važiavome Į Karpatų kalnus. Man tada buvo 14 metų ir toje kelionėje supratau, kad aš kalnus įsimylėjau. Tada pradėjau keliauti kada tik galėdavau sau tai leisti“, – pasakojo gidė.
Dirbo orientacinio sporto trenere ir organizuodavo keliones į varžybas užsienyje
Pašnekovė daugiau kaip 30 metų dirbo orientacinio sporto trenere. Su treniruojamais vaikais dalyvaudavo įvairiose varžybose, stovyklose, daug keliavo kartu su savo ugdytiniais.
Moteris išugdė nemažai gabių ir daug pasiekusių auklėtinių, todėl dažnai turėdavo organizuoti keliones į įvairias varžybas vykstančias užsienio šalyse, pasirūpinti nakvyne, nuvykus į svečią šalį parodyti auklėtiniams įžymias šalies vietas ar objektus, o kartais tekdavo net ir pačiai vairuoti. Taigi kelionės visuomet buvo moters gyvenimo dalimi.
Nors sovietiniais laikais išvykti už Lietuvos ribų nebuvo lengva, lietuviai ir tuomet keliavo tik, žinoma, apsiribodami didžiosios tėvynės teritorija.
Pasak pašnekovės, lietuviai tuomet keliavo į tokius kraštus, kaip Vidurinė Azija, Karelija, keliaudavo iki Baikalo. ten kur net ir dabar retas kuris gali sau leisti nuvažiuoti ne dėl to, kad valstybes skiria siena, bet todėl, kad yra gana brangu.
„Mano pirmoji rimtesnė kelionė tais laikais buvo į Bulgariją, ji tuomet man atsiėjo 650 rublių, t. y. daugiau nei keturis mano atlyginimus“, – prisiminimais dalijosi gidė.
Gide pradėjo dirbti perkopusi 50-ties metų slenkstį
Gide L. Michailova tapo jau perkopusi 50-ties metų slenkstį.
„Švenčiau savo gimtadienį ir mano draugės besišnekučiuodamos tarpusavyje kalbėjo apie gidų kursus. Aš pusiau juokais papriekaištavau, kodėl šių kursų jos nepasiūlo man. Taip mane ir užrašė į tuos kursus. Išsilaikiau egzaminus ir po truputį pradėjau sulaukti pasiūlymų lydėti žmonių grupes į keliones. Vėliau atsisakiau mokytojos karjeros, išvažiavau metams padirbėti į užsienį. Grįžusi dar baigiau kelionių vadovų kursus ir pradėjau keliauti su grupėmis“, – atviravo pašnekovė.
Moteris įsitikinusi, kad ir kokio amžiaus bebūtų žmogus, niekada nėra vėlu keistis pačiam ir savo gyvenimą sukti kita kryptimi. Tiesa norint pragyventi iš gido gaunamo atlygio, reikėtų atsisakyti asmeninio gyvenimo, šeimos. Jeigu turi šeimą, vaikų, toks darbas, anot jos, tegali būti tik pomėgiu. „Intensyviai dirbant namų gali nematyti ir 3 mėnesius. Todėl dauguma gidais dirba atostogų nuo pagrindinio darbo metu, arba šį darbą renkasi tie žmonės, kurie jau užauginę vaikus ir yra laisvi nuo pareigų šeimose“, – kalbėjo pašnekovė.
Mano, kad kelionių vadovams už užsienio kalbų žinias svarbiau mokėti valdyti stresines situacijas
Pastaruoju metu pašnekovė bendradarbiauja su keliomis kelionių agentūromis, ją taip pat samdo privačios keliautojų grupės.
„Turbūt informacija sklinda iš lūpų į lūpas. Jeigu vienoje kelionėje viskas klostosi neblogai, tai turbūt todėl ir kitą kartą tau pasiūlo lydėti keliaujančius“, – svarstė moteris.
L. Michailova sakė, kad norint dirbti gido darbą, pakanka turėti paprastų žmogiškų savybių: pomėgį keliauti, pagarbą žmonėms su kuriais dirbi, gebėjimą užmegzti ryšį su aplinkiniais ir būti pasiruošusiu spręsti iškylančias problemas.
„Kelionių agentūros ieškodamos kelionių vadovų pirmiausia reikalauja ne žinių ir net ne užsienio kalbų mokėjimo, bet gebėjimo mokėti valdyti stresines situacijas. Kai viskas gerai, tai kelionėje palydėti ir papasakoti apie lankomus objektus gali dažnas žmogus. Bet kai iškyla problemų, turi jas spręsti greitai, – pasakojo gidė.Sako, kad kelionėse nutinka pikantiškų ir netikėtų situacijų
Kelionėse nutinka pikantiškų ir netikėtų situacijų
Gidės L. Michailovos karjeroje itin sudėtingų situacijų kelionių metu nepasitaikė. Tačiau įdomių nutikimų, pasirodo, buvo.
„Kartą keliaujant per Slovakiją viduryje laukų nepataisomai sugedo autobusas. Svetimoje šalyje ne taip paprasta rasti kitą transporto priemonę grupei žmonių, o iš Lietuvos per valandą ar dvi niekas kito autobuso neatsiųs. Tokiais atvejais sprendimus turi priimti labai greitai. Pasamdėme vietinį autobusą, kuris kainavo nežmoniškai brangiai. Paskui išsiaiškinome, kad nuo viešbučio, kuriame mes buvome apsistoję iki geležinkelio stoties tik penkios minutės kelio. Tai mes puikiausiai su keliautojų grupe į kelionės tikslo vietą – kalnus – važiavome traukiniu ir ta kelione žmonės buvo labai patenkinti. Kitą kartą važiavome į Čekiją. Dėl įvairiausių priežasčių labai vėlavome. Buvo antra valanda nakties, o iki viešbučio buvo likę 100 kilometrų. Tačiau vairuotojui baigėsi darbo valandų limitas. Jis griežtai atsisakė toliau vežti keleivius, nes kitu atveju pažeistų nustatytą darbo tvarką ir turėtų susimokėti didžiulę baudą. Ką tokiu atveju daryti gidui? Pats už autobuso vairo juk nesėsi… Laimei kitas autobuso vairuotojas nusprendė dėl keleivių pasiaukoti“, – apie nutikimus kelionėse pasakojo gidė.
Pašnekovės pasakojimu, įdomių nuotykių nutinka ir kai keliauja bendradarbių kolektyvai ar didesnės žmonių grupės.
„Vienos tokios kelionės metu susipyko keliaujančių sutuoktinių pora. Moteris pasiėmusi viešbučio kambario raktus ėmė ir viena užsirakino keturviečiame kambaryje, kuris be jos dar buvo skirtas trims žmonėms. Likusiems jos kambario draugams, tame tarpe ir jos vyrui, teko dalį nakties leisti viešbučio koridoriuje. Turėjau spręsti susiklosčiusią situaciją. Laimei pavyko įkalbėti moterį atrakinti kambario duris ir įsileisti likusius už durų“, – apie pikantiškas istorijas nutinkančias kelionių metu pasakojo gidė.
Keliaujančių žmonių poreikiai keičiasi: jie nori pajausti lankomų vietovių dvasią
Vasaros sezonu kelionėse gidė L. Michailova praleidžia didžiąją savo laiko dalį. Jai labiausiai patinka keliauti į tuos kraštus, kur daug gamtos žalumos ir kalnų – Čekiją, Slovakiją, o vienas iš tolimesnių jos aplankytų taškų – Iranas. Tuo tarpu šaltąjį sezoną moteris skiria poilsiui, buvimui Lietuvos gamtoje, kelionėms po gimtąją šalį su draugėmis ir pan.
Pašnekovė pastebi, kad pastaruoju metu keičiasi daugumos keliautojų poreikiai.
„Anksčiau kelionėse su keliautojų grupėmis praleisdavome nuo 6 iki 24 valandos, kad galėtume kuo daugiau pamatyti, valgydavome iš namų įsidėtus lašinukus, kad sutaupytume. Tuo tarpu dabar žmonės nori ir pamatyti, ir sužinoti, nebenori skubėti. Mėgsta pasėdėti vietos kavinukėse, restoranėliuose paragauti vietinių patiekalų“, – pasakojo gidė.
Todėl dažniausiai turistai mieliau renkasi kopti į kalnus nei aplankyti kokią bažnyčią ar pilį.
„Žmonės dabar labiau nori pajausti negu sužinoti. Netgi tie, kurie negali kopti į kalnus dėl amžiaus ar sveikatos, keliasi keltuvais. Net ir pagyvenę senjorai nori patirti kažką ekstremalaus ir už apsilankymą muziejuje tiek pinigėlių nemoka, kiek yra pasiryžę atiduoti už kėlimąsi keltuvu į kalną. Jau nebėra taip, kad gidai nuo ryto iki vakaro pasakotų apie miestų istorijas, nes visa tai galima perskaityti ir internete. Mano nuomone, gidas turi parodyti, papasakoti, bet palikti laiko ir pačiam keliautojui, kad jis galėtų pajausti miesto dvasią, užeiti į tokią vietą, kur gidas nebūtinai vestų grupę žmonių. Sėdėjimas lauko kavinukėje ir praeivių stebėjimas leidžia pažinti šalies kultūrą, papročius, geriau nei pateiktos istorinės datos ar tam tikri skaičiai“, – pastebėjimais dalijosi gidė.
Pasak gidės, keliauti mėgsta įvairūs žmonės. Nors Lietuvoje vyresnioji karta gauna nedideles pajamas, bet susitaupo ir išsiruošia į keliones net ne po vieną kartą per metus. Populiarėja ir gimtadieninės kelionės, kai nebešvenčiama susėdus užstalėje, bet su nedidele draugų, artimųjų grupe kur nors keliaujama.
Gera kelione keliautojai vadina tokią kelionę, kuri atitinka jų lūkesčius. Pasak gidės, perkant kelionę autobusu pirmiausiai reikėtų pasidomėti kiek laiko bus praleidžiama autobuse ir kiek laiko liks ekskursijai po planuojamus aplankyti miestus.
„Kartais į keliones autobusu išsiruošiantys žmonės pageidauja sustoti neplanuotoje, pakeliui pravažiuojamoje, vietovėje. Bet to padaryti dažnai negalima nes reikia tilpti į suplanuotų aplankyti objektų laiką, prisiderinti prie vairuotojų darbo režimo ir pan. Kartais tenka į keliones vykti su žmonėmis, kurie daug klausia ir nori viską iki smulkmenų sužinoti kone apie kiekvieną objektą arba, pavyzdžiui, stebisi kodėl nežinai kokio nors karaliaus tikslios gimimo datos. Nelengva keliauti su tais, kurie patys nežino ko nori ir dėl ko keliauja, o gido kartais klausinėja vien tam, kad parodytų jo žinių spragas.
Kelionės su laidotuvių verslo atstovais ir pedagogais privertė pagilinti žinias
Gidė papasakojo ir apie įspūdingiausias keliones bei pirmąją kelionę, kurią iki šiol prisimina ne su pačiu didžiausiu malonumu. Gidei L. Michailovai kartą teko į Suomiją ir Švediją lydėti grupę žmonių užsiimančią laidotuvių verslu. Moteris neslėpė prieš kelionę jautusi nerimą ir galvojusi ką gi ten teks pamatyti keliaujant su šios profesijos atstovais.
„Ta teminė kelionė buvo labai įdomi. Vaikščiojome po kapines, lankėme krematoriumus. Tai leido pažinti šalį kitu kampu. Skandinavų tikėjime, laidojimo papročiuose atsispindi kuklumas, santūrumas. Dauguma ten gyvenančiųjų yra protestantai. Jie nelekia kas savaitę į bažnyčią, kapinėse nestato paminklų ir nepuoselėja ten gėlynų. Su mirusiu artimuoju atsisveikina prieš kremavimą ir toliau gyvena savo gyvenimą netrukdydami mirusiajam ilsėtis. Mirusiųjų laidojimu tose šalyse rūpinasi valstybė, kadangi dirbantieji moka mokesčius. Laidojimo paslaugas teikia valstybinės įstaigos. Nors šalys yra turtingos, bet mirusieji guldomi į kuklius ir paprastus karstus. Aš jokiu būdu nesmerkiu kitų tikėjimų ir papročių, bet skandinavų kultūra šiuo klausimu mane labai sužavėjo“, – pasakojo gidė.
Pašnekovė neneigė, kad šiokį tokį nerimą junta prieš kiekvieną kelionę ir dar vis pamena pirmąją kelionę su grupe, dėl kurios bijojo mažiausiai.
„Būna, kad kaip ir artistas išeidamas į sceną ne viską žino, taip ir gidas visko žinoti negali. Prieš viena išvykdama su grupe žmonių buvau jau buvusi mokomojoje kelionėje su kita gide, kuri mane apmokė, ir tiek kiek ji pasakojo keliaujantiems man buvo gerai žinoma. Į savo pirmą kelionę viena išvykau su išsilavinusių ir reiklių pedagogų grupe. Mes kelionės metu su jais užėjome į vieną bažnyčią. Jie manęs pradėjo klausinėti apie architektūrą, bažnyčios statybos stilių ir panašius dalykus. Aš apie tai neišmaniau visiškai nieko… Laimei, tarp tų pedagogų buvo viena dailės mokytoja, kuri mane išgelbėjo ir savo kolegoms ėmėsi pasakoti apie tai, ko aš nesugebėjau. Tuomet, žinoma, jaučiausi labai blogai. To nepamiršau iki šiol. Bet tos keliautojų grupės reiklumas man buvo pamoka ir privertė savo kartelę kelti aukščiau, nuolat gilinti žinias“, – atviravo pašnekovė.
Gidė L. Michailova įsitikinusi, kad keliauti vis tik verta kiekvienam, taip, kaip kartais verta ir puodelį kavos išgerti ne namuose, bet kavinėje. Kelionės suteikia gerų emocijų ir patirčių.
„Vyresnių lietuvių karta daug metų sovietmečiu gyveno besirūpindami tik savo buitimi. Tie dalykai žmones pavergia. Dabartiniai senjorai jau pozityvesni, jie nebetaupo ir leidžia sau keliauti. Tuo tarpu jaunimas gali tai sau leisti, nes dauguma jų gerai uždirba“, – kalbėjo zarasiškė gidė L. Michailova.
