<h2>Vyrų nelaimingumas nesumažėjo taip smarkiai kaip moterų</h2>
<p>Transseksualumas paveikia išties daug žmonių, įskaitant žiniasklaidos bei radikaliųjų kairiųjų įtaką piliečių atžvilgiu, dėl kurios pagrindine mūsų vaizduotės dalimi tampa reguliariai siūlomi politikos (ir ne tik) pakeitimai, kurie turėtų būti naudingi, nors dažnai, deja, nėra.</p>
<p>Iš mano (tiesa, ne itin plačios) patirties su translyčiais žmonėmis jie neretai tenori būti kita lytimi ir iš tikrųjų nėra suinteresuoti sunaikinti pačios lyties sąvoką. Kartais, žinoma, pasitaiko ir absoliučiai prieštaringų intencijų, bet tau jau kita kalba. Kita vertus, perdėm dažnai susimąstau, ar kairieji iš tikrųjų naudojasi translyčiais asmenimis, jog padėti pažeidžiamai mažumai, ar kalba labiau sukasi apie demoralizuota tapusią praktiką?</p>
<p>Nepaisant viešųjų tendencijų ir keistų motyvų nūdienos veiksmų kontekste, sakyčiau, kad kiekvienas turėtume prisiimti atsakomybę už būdus, kaip mūsų pačių elgesys galėjo prisidėti prie netvarkos, kurioje šiuo metu esame. Aišku, būtent valdininkų veiksmai, ypatingai pastarųjų kelių metų, ir sukėlė šią srovę, tačiau galiausiai viskas priklauso nuo bendro piliečių aktyvumo.</p>
<p>Pavyzdžiui, kalbant apie radikalų feminizmą, pastarojo šalininkai beveik šimtmetį skleidė idėją, jog vyrai vien dėl savo lyties yra nusiteikę prieš moteris ir neva todėl laiko moteris nepakankamomis ir mažiau vertomis. Moterims ilgainiui įgyjant daugiau laisvių bei teisių, dabar ne tik vyrai, bet ir feministės dar atkakliau žiūri į menamą priespaudą[1]. Šiaip ar taip, išaiškėjo, jog išsikovotos teisės nepadarė moterų laimingesnėmis – kai kurios apklausos netgi rodo padidėjusį nerimą nuo to laiko, kuomet, jų pačių vertinimu, buvo galima tikėtis ekstremalaus padėties pagerėjimo.</p>
<p>Tarp kitko, tikėtina, kad toks paradoksas atsispindės ir kitokių (įvairiaspalvių) laisvių troškimo motyvuose – apimančiuose tiek moteris, tiek vyrus – kurių pagalba žūtbūt siekiama saviraiškos be ribų ir lytinio identiteto be priekaištų.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/sharon-mccutcheon-9j1nuj7dgz4-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Feminizmas uždraudė bet kokias diskusijas apie vyrų pažeidžiamumą</h2>
<p>Tiesa ta, jog sąžiningi berniukai ir vyrai, kurie myli moteris, esančias jų gyvenime, neabejotinai ims mažiau pasitikėti savimi, atsižvelgdami į kritiškumą jų atžvilgiu. Moterys gali jausti poreikį vengti moteriškumo, apeinant „iš prigimties pažeidžiama lytis“ kelio ženklą. Na, o pateikiant šias vyro ir moters parodijas, galima daryti išvadą, kad feminizmas iš esmės daro abi lytis nepatrauklias.</p>
<p>Taip, visuomenė iš naujo apibrėžia moterį bei vyrą – vėl ir vėl – ir šio proceso dėka moteriškos lyties atstovės jau daugiau nei 50 metų vyrų organizmą laiko normatyviniu, ilgalaikiu hormoniniu gydymu ir chirurginėmis priemonėmis siekdamos išvengti menstruacijų, jog pasiekti nevaisingumą, galiausiai sunaikinant ir nėštumą. Kitaip tariant, joms turbūt įgriso daugmaž viskas: pastarosios beveik pusę savo gyvenimo rūpinosi vaikais, o kitą pusę, ko gero, padėjo kitoms moterims prižiūrėti atžalas, ligonius bei pagyvenusius žmones; tuo tarpu dabar norima peršokti į visiškai naują realybę.</p>
<p>Be kita ko, kadangi moterys save mato visų pirma kaip žmones, bendraujančius rinkose ir siekiančius nevaisingų susitikimų su vyrais, ar turėtume nustebti, kai kiti pradeda vyrus laikyti pernelyg lengvai mėgdžiojamais?</p>
<p>Šiandieninis gyvenimas paprastai yra žymiai mažiau pavojingas: retas įvykis bus mirtinas, tačiau tikėtina, kad jį sups daugybė infrastruktūros, technologijų, apsaugos tinklų, policijos, pirmosios pagalbos tarnybos, elektrinių įrankių bei darbo jėgos taupymo įrenginių, suteikiančių peno moteriškam „išmanau viską“ išdidumui.</p>
<p>Moterys, besimaitinančios šiais iššūkiais, beveik neturi laiko būti nėščios arba sėdėti su keliais prilipusiais vaikais, todėl veikiau žiūri į precedento neturintį lūkestį, manydamos, jog vyrai susitvarkys su sunkiomis buitinėmis situacijomis, kol jos galvos, kad gali susišluoti visus verslo sandorius.</p>
<p>Negana to, prie „gyvybingos“ šiuolaikinės tendencijos prisideda ir pornografija, iliustruodama vyrų feminizaciją kaip seksualinio susijaudinimo priemonę, o kai kuriuose anekdotiniuose pranešimuose dargi teigiama, kad tai taipogi skatina perėjimą nuo vyro prie moters (iš pradžių bent jau teoriškai).</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jackson-simmer-1grn4afhiee-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Šiuolaikiniams vaikams gali atrodyti, kad viena lytis laikoma saugesne už kitą, dėl ko gali reikėti ją pakeisti</h2>
<p>Didelė dalis vaikų gimsta vienišos motinos namų ūkiuose. Dėl to ji yra priversta įsitraukti į kasdienio varginančio krūvio procesą, bandydama atlikti dviejų žmonių darbą, neretai iš nusivylimo pasitelkdama despotiškumą. Be to, tokiu atveju vaikai neturi galimybės pamatyti kasdienio kompromiso tarp vyro bei moters pavyzdžio, manydami, jog tai apskritai nėra įmanoma.</p>
<p>Tuo tarpu susiskaldžiusi ir suirusi šeima, kurioje motinos bei tėvai yra įkalinti nuolatinėje kovoje ir vieni kitų demonizavime, vienareikšmiškai sukelia gilių abejonių dėl vaikų supratimo apie savo lytį. Trumpiau tariant, jeigu tėvai nekenčia vienas kito, vaikai suvoks šią neapykantą kaip neapykantą sau. Ir transseksualumas, savo ruožtu, gali tapti būdu fiziškai suderinti harmonijos stoką, kurią patiria smurtaujančios ir besiskiriančios poros vaikai: berniukas gali norėti būti bet kuo, bet ne vyru, o mergaitė – vengti būti pažeidžiama, stengdamasi visuomet užimdama stoišką poziciją.</p>
<p>Kadangi vaikus vis dažniau augina moterys, o ne vyrai ir moterys, ir ne tik vienišos mamos, bet ir mokytojai, gydytojai, terapeutai, socialiniai darbuotojai, nes visose pagalbinėse profesijose vyrauja moterys, gali būti, kad abiejų lyčių vaikai taps pavojingesni ne tik sau, bet ir aplinkai[2].</p>
<p>Taigi, darnūs šeimos ryšiai yra būtini, kad žmogus galėtų jaustis mylimas toks, koks yra. Tuo tarpu jeigu vaikas patiria atstūmimą arba savotišką izoliaciją dėl tėvų dėmesio nukreipimo į kivirčus arba į rinkos gamybą, jis gali stokoti gilių jausmų bei savivertės savo kaip suaugusio žmogaus gyvenime [3]. (Vaikas gali ieškoti meilės, kurios niekada nepatyrė, keisdamas lytį ar bandydamas kitaip prisitaikyti).</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/alexander-dummer-uh-xs-fiztk-unsplash-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Poreikis sulaužyti feministinį monopolį yra daugiau nei apčiuopiamas</h2>
<p>Sakyčiau, jog ekstremalus feminizmas atsisako pripažinti teigiamas vyrų indėlio į civilizaciją apraiškas. Kita vertus, „trans“ fenomenas yra didžiausias iššūkis ekstremaliems feministiniams teiginiams, mat natūraliai iškyla bent keli klausimai: jei moterys neva yra visiškai slegiamos vyrų, kodėl pastarieji pasirinktų būti moterimis?; jeigu moterys tik kenčia nuo vyrų priespaudos, o vyrai susirenka visus apdovanojimus, kodėl moteris tiesiog netampa vyru? Šioje vietoje demaskuojamas radikalus feministinis reikalavimas nuolatinei moterų priespaudai, kai lyties keitimas yra asmeniškas pasirinkimas.</p>
<p>Mus visus kamuoja neapykanta sau, nors ji gali būti išreikšta įvairiai. Be kita ko, mes visi labai trokštame pradėti iš naujo, rasti atleidimą bei puoselėti ramybę. Jei krikščionybę žmonijai pristatome kaip teisuolių klubą, o ne ligoninę „apgedusiems“ (jeigu krikščionys lieka savo tikėjimo tiesoje), kodėl jie turėtų stebėtis, kai žmonės transformacijos bei asmeninės integracijos siekia kūrybingesniais būdais?</p>
<p>Taip, neatsidavimas neapykantai kitam žmogui yra draugo apibrėžimo dalis. Taip, turėtume susilaikyti nuo pasibjaurėjimo žmonėmis, nesvarbu, ar tai būtų kiti žmonės, ar mes patys. Tačiau būdai, kuriais kuriamas pasaulis, vargiai apsieina be didesnių sužalojimų, slepiantis nuo savęs, kad būtume labiau mylimi tokie, kokie iš prigimties nesame.</p>
