Ž. Tratas laidoje „Riba“: pokalbis apnuogino jautriąją pašnekovo pusę, gyvenimo klystkeliuose ieškančią teisybės

Ryškiausias paauglystės epizodas – blogi dalykai, kurie buvo daromi dėl aplinkos primetamo kietumo

Žmonės, iš pažiūros, dažnai gali atrodyti šalti ar pasipūtę, susikaustę ar arogantiški, svetimi ar veik neprakalbinami. Kita vertus, verta pagalvoti: galbūt skaičiuodami vienas kito kaukes, mes, dienos eigoje, tiesiog bijome nusimesti savas? Galiausiai, priartėjus arčiau, asmuo, kurio įvaizdis mums kėlė abejonių, neretai sužimba kitomis spalvomis. Būtent taip nutiko laidoje „Riba“, laidos vedėjui Ugniui Kiguoliui penktadienio vakaro pašnekovui uždavus eilę klausimų, ne tik atvėrusių širdį, tačiau, visų svarbiausia, leidusių Žilvinui Tratui išlikti savimi.

Gabus serialų ir filmų aktorius arba tiesiog – meniškos sielos žmogus Ž. Tratas pokalbį pradėjo pabrėždamas per laiką išgrynintą asmenybę, įgytą, kaip jis sako, dėka nelengvų patirčių, vidinių virsmų ir vaikystėje patirtų sudėtingų išgyvenimų.

Augęs kartu su seserimi ir mama, kuri, kad išlaikytų šeimą, turėjo dirbti per tris darbus, vyras laidoje atvėrė duris į ankstyvesnį gyvenimo laikotarpį, kuriam, nors juo ir nesididžiuoja, dabar yra dėkingas, – mat visa tai leido apčiuopti išminties gyslą savoje širdyje, paskatinusią suvokti, kad pastangos duoda vaisių, o geri poelgiai – laikui atėjus apipila dovanomis.

Nepaisant taško, kuriame yra dabar, Ž. Tratas paauglystės metu linkęs save vaizduoti kaip chuliganą, kaip pats prisipažino, „išbandžiusį beveik viską“ bei prikrėtusį galybę eibių. Nors jau paauglystėje pradėjo kvestionuoti savo poelgius, prireikė šiek tiek laiko, kad žengtų kitu likimo jam skirtu keliu. Dėl to dar nebaigęs mokyklos šis užsimojo tapti gaisrininku, jog gelbėtų kitus, tokiu būdu neva išpirkdamas kadaise padarytas nuodėmes. 

Iš tiesų, pradėjęs filosofuoti apie karmos dėsnius, pastarasis gana anksti suvokė gatvės gyvenimo skonio laikinumą, skaičiuodamas sąžinėje paliktas dėmes, menančias žmonių vardus, kuriuos prieš daugelį metų įskaudino – žodžiais ar veiksmais. Ž. Tratas tikino, esą sąžinės balsas vieną dieną pasidarė toks garsus, kad jis nutarė susisiekti su tais asmenimis, kuriems kadaise padarė bloga.

Vyras įsitikinęs: nepilnavertiškumo kompleksas ir vidinė tuštuma daliai pasimetusiųjų tampa vieninteliais navigatoriais, vedančiais netinkamu keliu. Reikia laiko, kad sugrįžti į vėžes, kol kitiems, deja, neužtenka nė viso gyvenimo. Ž. Tratas džiaugiasi, kad likimas, nepaisant visko, jam buvo maloningas.

Ž. Tratas tikina, jog dėl svajonių verta pakovoti, o dar svarbiau – jas išsigryninti

Pašnekovas vardija propagandos pasekmes ir tai, kaip svarbu išlikti savimi, kliautis širdimi ir pasidomėti faktais, šiuos, iš pažiūros, sunkiai suderinamus elementus sujungiant į visumą. Nors retas menininkas, baigęs muzikos ir teatro akademiją, pasuka į politiką, Ž. Tratas nusprendė eiti ten, kur mano galįs nuveikti kažką naudingo, atliepiant ne tik savo, bet ir kitų poreikius. Šį pasirinkimą, be abejo, įtakojo ir pandemija bei karo aidai, pakoregavę planus vaidinti tam tikruose užsienio filmuose. Nepaisant to, jog Lietuvoje pastarasis kaip aktorius tapo vis mažiau pageidaujamas dėl drąsių, į rėmus netelpančių nuomonių, vyras tiki, esą viskas gyvenime vyksta taip, kaip turi vykti.

Be to, kad aktorystės amatas iki šiol džiugina jo sielą, kuri, kaip tvirtina Ž. Tratas, nuo pat vaikystės buvo itin subtili, melancholiška ir vertinanti laiką su savimi, jis pamažu ėmė suvokti ir kitą savo asmenybės pusę, kuriai ne tik norisi dalintis kūrybiniais vingiais, tačiau taip pat kovoti dėl menamos tiesos.

Pašnekovas atviras: nors identifikuoti savo pomėgius ir tikslus reikia laiko, pasiduoti nevalia. Kita vertus, nūdienos kontekste, kelias dienas trunkančios „svajonės“ gali būti laužtos iš piršto bei primestos aplinkos – kaip ir dabartinės ideologijos, dėl kurių paauglys gali vieną dieną užsimanyti vaikščioti su liemenėlė, kitą – jau su berniukais žaisti futbolą. Dėl to, pasak Ž. Trato, už tokio pobūdžio sprendimus reikia prisiimti atsakomybę; atsakomybė, savo ruožtu, negali būti prisiimta nesubrendusio žmogaus.

Nuo garsiausio rusų filmo iki politikos – išskiriamos kelios krypties keitimo priežastys

Tuštumos jausmas, laimei, vyro į bedugnę nusitempti nepasiryžo.

Galiausiai, dar nebaigęs vidurinės mokyklos ir išvykęs svetur ieškoti geresnio gyvenimo, jis grįžo atgal į Lietuvą – su kitokiomis idėjomis, vertybėmis ir savęs suvokimu. Suėmęs save į rankas ir įvertinęs tai, ką turi, jis pradėjo aktyviai sportuoti ir ruoštis artėjantiems egzaminams. Įdomiausia, kad mintyse dėliojantis ateitis viziją, kryptį pakoregavo aplinkiniai, kurie dažnai pabrėždavo, esą su tokia išvaizda kaip jo, derėtų gyvenimą sieti su televizija. Tokiu būdu jis galiausiai pateko į vienos laidos vedėjų atranką, kurios operatorius tąsyk paskatino Ž. Tratą pasukti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Nors vaidmenys kaip naujokui iš pradžių buvo ne itin reikšmingi, jau nuo pirmojo kąsnio „tai“ iš tikrųjų buvo tai, ko vyras ieškojo. Galų gale, nepaisant milžiniškos scenos baimės, Ž. Tratas žengė kitą žingsnį ir pasirodė teatre. Iki šiol atmintyje yra įstrigusi viena ryškiausių galimybių – vaidmuo rusų filme „Trys sekundės“, kurį režisavo vienas žinomiausių to meto prodiuserių Nikita Michalkovas. Milžiniškas projektas, kuris buvo filmuojamas keturiose šalyse, uždirbo daugiausiai pinigų visoje Rusijos istorijoje, peržiūroms renkant dešimtis milijonų.

Vėlgi, kaip ir dažnam iš mūsų, tarp įspūdingų momentų būta ir nesėkmių, atstūmimų bei nuvertinimų. Šiuo atveju jie pasireiškė pasiūlymų filmuotis trūkumu.

Pašnekovas ryžtasi prabilti, esą nors kai kuriems Lietuvos režisieriams visiškai nesvarbus aktoriaus požiūris į kitas gyvenimo sritis, dalis iš jų yra linkę asmenines savybes bei nesutampančius politinius interesus „nurašyti“ talento bei profesionalumo stokai. Tai, pasak Ž. Trato, labiausiai demotyvuoja judėti aktorystės keliu, kuris vis dažniau yra kaustomas intrigų. Be to, atlyginimai Lietuvos kino industrijoje – tikrai nedideli. 

Pavyzdžiui, pašnekovas mena neseniai įvykusį incidentą, kuomet draugas pasirodė esantis priešu.

Pastarasis negali pamiršti įvykio, kai buvęs bičiulis, filmų prodiuseris Manvydas Žalėnas, išsiskyrus vyrų nuomonei dėl skiepų, galop pareiškė apmaudą, jog Ž. Tratą paėmė į nedidelį projektą, kurio vertė tebuvo 300 eurų. Pašnekovas, kaip ir buvo galima tikėtis, nosies nenukabino – jo manymu, priešprieša nuomonėse – tai žmogiško diskurso dalis. Labiausiai gaila, kad draugai, užuot įtemptame pasaulio fone surėmę pečius, nejučia tampa priešais.

Apie visą tai ir dar daugiau, žiūrėkite naujame laidos „Riba“ epizode, kurio necenzūruotą, pilną versiją galima rasti tik 77.lt Ugniaus Kiguolio paskyroje.