Nauja grėsmė: ūkininkavimo tradicijos Europoje nyksta
Žemės ūkis kaip verslo forma Senajame žemyne sparčiai nyksta. Europos Sąjungos (ES) institucijų atliktas tyrimas signalizuoja, kad ūkininko kelias pasirenkamas vis rečiau. To ypač vengia jaunimas, dėl to ūkiai sensta, jų vietą užima stambios žemės ūkio įmonės, kurios susižeria didžiąją dalį finansavimo.
Visose ES teritorijose akivaizdžiai pastebimas žemės ūkių nykimas, kurį skatina tiek struktūrinis, tiek ekonominis, socialinis aplinkosauginis spaudimas. Didele problema tampa ir vadinamieji „sofos“ ūkininkai, kuriuos iš esmės palaiko Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP).
Dėl šių problemų bendras ūkių skaičius ES valstybėse narėse pastaraisiais metais sumažėjo nuo maždaug 15 iki 10 mln. ūkių, t. y. 32 proc., o atlikto tyrimo duomenimis, ši tendencija artimiausiu metu nesikeis į teigiamą pusę.
Priešingai, nustatyta, kad iki 2040 m. ES gali prarasti dar 6,4 mln. ūkių, todėl visoje ES liks maždaug 3,9 mln. ūkių, t. y. 62 proc. mažiau nei 2016 m. duomenimis[1].
Labiausiai kenčia smulkieji ir šeimos ūkiai
Per paskutiniuosius metus ES labiausiai sumažėjo smulkių ūkių – net 38 proc. Tuo pat metu stambiųjų ūkių – didesnių nei 50 hektarų – skaičius padidėjo 7 proc.
Pasak Europos Komisijos (EK) nario Januszo Wojciechowskio, 2010-2020 m. gyvulininkystės ūkių skaičius Bendrijoje sumažėjo 40 proc. Kiaulių ir paukščių ūkių skaičius sumažėjo perpus, galvijų, avių ir ožkų ūkių skaičius sumažėjo trečdaliu.
Kalbėdamas apie jaunuosius ūkininkus ir žemės ūkio sektoriaus gyvybingumą ateityje, EK narys sakė, kad naujausio žemės ūkio surašymo rezultatai, lyginant 2010 m. ir 2020 m. situaciją, yra „įspėjamasis signalas“ ir pabrėžė, kad ūkininkai sensta, o jaunimas nesidomi šia verslo forma[2].
Iš tiesų ES vidutinis ūkininko amžius dabar yra 57 metai, o 25-44 metų amžiaus ūkių vadovų skaičius jau aibę metų mažėja sparčiausiai.
Statistiniai duomenys Briuselio biurokratų neįtikino
Tačiau statistiniai duomenys Europos Parlamento nariams vis tiek sukėlė tam tikrų klausimų.
„Akivaizdu, kad ūkių skaičiaus mažėjimui didelę įtaką daro didelė ekonominė krizė. Taigi galime tikėtis, kad per COVID-19 pandemiją taip pat įvyko naujas didelis sumažėjimas“, – tyrimo pristatymo metu pažymėjo EP centro dešiniųjų pažiūrų europarlamentarė Veronika Vrecionova, pridurdama, kad tam tikrą įtaką statistiniams duomenims galėjo turėti skirtumai tarp to, kas skirtingose šalyse laikoma „dideliais“ ūkiais.
Tuo tarpu dalis EP narių teigia, kad žemės ūkio srityje labiausiai pažeidžiami yra vidutinio dydžio ūkiai, nes mažesni ūkiai yra mažiau ekonomiškai priklausomi nuo subsidijų, jiems yra sunkiau pasinaudoti įvairiais privalumais.
Situaciją iškreipia ne tik dideli ūkiai, bet ir „sofos ūkininkai“
Prie ūkių nykimo tendencijos prisideda ir Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP), kuri palaiko vadinamųjų „sofos ūkininkų“ gyvavimo tendenciją. ES tyrime nustatyta, kad prie šio reiškinio prisideda plotu grindžiamos išmokos, įskaitant tiesiogines išmokas.
Nors šios išmokos kai kuriais atžvilgiais yra teigiamos, pavyzdžiui, skatina ūkininkus neparduoti savo žemės, jos taip pat gali paskatinti „sofos ūkininkavimą“[3].
Būtent dėl šios priežasties auga iš tiesų aktyvių ūkininkų nepasitenkinimas, kyla žemės kainos, todėl daugeliui jos įsigijimas tampa pernelyg brangus ir sukelia spekuliacinius žemės pirkimus.
Ūkiai masiškai nyksta ir dėl to, kad subsidijas susiglemžia didieji ūkiai
Vis dėlto, esmine priežastimi, dėl kurios masiškai nyksta žemės ūkiai tapo neteisingas subsidijavimas. Didžiausią naudą iš subsidijų sistemos gauna stambiausi ūkininkai. Apie 80 proc. iš 40 mlrd. eurų tiesioginių išmokų subsidijų tenka tik 20 proc. smulkių ar vidutinių ūkininkų.
Dėl to Prancūzijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose nuo 2005 m. išnyko daugiau kaip trečdalis gyvulių ir paukščių ūkių. Prancūzijoje nuo 2005 iki 2016 m. prarasta beveik 120 000 paukštininkystės ūkių, o Vokietijoje – beveik 36 000 ūkių. Neigiamą BŽŪP poveikį dar geriau atspindi spartus smulkių ūkių nykimas tarp naujesnių ES valstybių[4].
Jei tarp ilgamečių ES valstybių narių smulkių ūkių skaičius mažėja jau dešimtmečius, Rytų Europos ūkininkai nuo 2004 m., kai daugelis iš jų įstojo į ES, patyrė dar didesnių sukrėtimų: nuo 2005 m. Bulgarija neteko 72 proc. gyvulininkystės ir paukštininkystės ūkių, Vengrija – 48 proc. ūkių, Lenkija – 54 proc. ūkių, Slovakija – 72 proc. ūkių.
Čia pastebima akivaizdi ES ir individualių narių valstybių politikos gairių kryptis, kai maži ūkiai yra suskaidomi, o pirmenybė teikiama greitai gamybai ir stambiems ūkiams. Ši problema buvo pastebėta daugumoje ES regionų, tačiau politika keičiama nėra.
BŽŪP – ES politikos sritis, apimanti žemės ūkio subsidijas, sudarančias 50-70 % visų ES išlaidų, susilaukia kritikos, ypač susijusios su subsidijų kontrole ir paskirstymu, augančiomis maisto kainomis ar neproporcingai Vakarų Europai palankia politika, tačiau pokyčiai yra ypač menki ir taip pat kritikuotini.
Nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja BŽŪP tvarka, kuri nurodo, kad didesnė valstybės parama bus skiriama tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Smulkūs ir vidutiniai ūkiai 25 ES šalyse gaus didesnę paramą pajamoms, nes perskirstomoji išmoka sudarys 10,6 proc. visų tiesioginių išmokų. Kasmet tai sudarys 4 mlrd. eurų[5].
Tačiau šią politiką ir vėl kritikuoja tiek aplinkosaugininkai, teigiantys kad šios gairės neatsižvelgia į aplinkosauginius kriterijus, tiek patys ūkininkai, pabrėžiantys, kad BŽŪP reforma ir vėl nepadeda patiems Europos piliečiams ir smulkiesiems ūkininkams ir klimatui.
