Komunikacija tarp kultūrų ir žiniasklaidos įtaka – požiūrį plečiantį aplinkybė
Mes kalbame, demonstratyviai rėkiame, bjauriu žodžiu pašiepiame kaimyną ar „nulinčiuojame“ gatve lakstantį vaiką. Ir šie kalbos atspalviai dažniausiai varijuoja tuomet, kai žmonės skirtingai suvokia vertybes, ar nori sudrausminti kitą. Įprastai pati komunikacija apima priemones, kurios vienaip ar kitaip sieja žmones, pavyzdžiui, perduodant tam tikrą informaciją iš lūpų į lūpas ar žiniasklaidos priemonėmis: televizija, radijo imtuvu ar internetu.
Bendravimas žmogui yra labai reikalingas ir jo pagalba yra sukuriamas tarpusavio ryšys, kuris plėtojamas jau nuo pirmųjų pasaulinių karų, kai žmonės turėdavo tiesiogiai bendrauti ir keistis informacija, jog visų pirmiausia išliktų gyvi. Galima sakyti, jog keitimasis informacija ar kasdienis paplepėjimas yra vienas iš pagrindinių žmogaus egzistencijos reiškinių, kuris atspindi jo socialinę prigimtį, individualumą ir kilmę, ir visai nesvarbu, kokia kalba tai vyksta – be bendradarbiavimo žmonės tiesiog jaustųsi absoliučiai atskirti nuo pasaulio.
„Žodžiai – tai įvykiai ir jie turi galimybę viską pakeisti“, – kalbėjo Ursula K. Le Guin praėjusių amžių epochoje, lygindama žmogaus bendravimą su magija[1]. Mat gebantys transformuotis, įgauti skirtingą reikšmę bei prisitaikyti prie kalbėtojo ir klausytojo žodžiai tarsi energija juda pirmyn ir atgal, kol pasiekia tikslą, kuris gali būti norėjimas įbauginti, sustiprinti turimą (norimą įgauti) poziciją ar, pavyzdžiui, prisitaikyti.
Tačiau kas gi nutinka, kai žodžiai yra „atimami“ iš mūsų ir naudojami tik tokiai informacijai, kuri mus labiau trikdo, nei suteikia aiškumą ir trokštamą ramybės jausmą?
Bendravimas skirtingiems tikslams pasiekti gali tapti puikia priemone individualioms riboms nubrėžti: vien pasakymas „taip“ arba „ne“ tą pačią akimirką nurodo mūsų poreikius, kurie turi įtakos tiek priimant svarbius sprendimus, tiek buitinėje kalboje, tiek ir oficialioje.
Tačiau, jei bendravimo pagalba gebam bent iš dalies laikyti gyvenimo vairą savo rankose, visgi didžiausia problema ta, jog būtent bendravimas arba, kitaip sakant, informacijos perdavimas žiniasklaidos kanalais gali šia kontrolę iš mūsų nejučia perimti.
Žodinė bei rašytinė komunikacija ir visuomenės tarpusavio ryšys
Bendravimas mūsų dienotvarkėje užima didžiąją laiko dalį, nes jis yra tas dalykas, kuris leidžia pažinti ir prisitaikyti prie išorinio pasaulio. Visgi dėl didėjančių šiandieninių žmonijos poreikių ir jų sudėtingumo, bendravimo procesui keliami vis didesni reikalavimai, na, o spauda, bibliotekos, leidiniai, aukštosios mokyklos, muziejai ir pan. yra kone įpareigoti juos patenkinti arba tiesiog žlugti bei „trauktis į pavėsį“.
Bėgant laikui tarp įvairų bendravimo plotmių ryškėja chaosas bei netvarka, kadangi mes nesame uždara sistema – mes visi susiję. Tuo tarpu informacijos organizavimas ir perdavimas yra platybės, kurias keblu sukontroliuoti… Visgi mes nesame mašinos; mes – gyvi organizmai, kuriuose vyksta fiziniai, cheminiai ir dvasiniai procesai. Būtent todėl žmoniją (visuomenę) galima suvokti tik pilnai į ją įsiklausius: ištyrus jai aktualias sritis ir pritaikius pasitikėjimą keliančią informaciją galima pasiekti didelių bendruomeninių rezultatų.
Žmonės kone visuomet kovoja su instinktu žeminti ir naikinti jų manymu didesnį, arba tą, kurį laiko konkurentu. Mat instinktyviai priešindamiesi pabaigai arba, kitaip sakant, mirčiai, mes norime būti tie, kuriuos gražiai aprašys ir galiausiai pagirs.
Iš esmės informacija, prisidėdama prie bendruomenės informavimo, turi pasakyti ką nors skirtingo nuo ankstesniosios, nes, pavyzdžiui, tam tikrose meno ir literatūros klasikose akivaizdi (nuspėjama) informacijos vertė nyksta vien dėl to, kad žmonės susipažino su jos turiniu gerokai anksčiau.
Tuo tarpu sakoma, jog dalis žmonių nemėgsta Dickens’o ir Šekspyr’o, nes jie jiems asocijuojasi su galybe jau girdėtų citatų. Tačiau tada, kai autoriai būna įvertinti aukštesniųjų visuomenės narių, kiti tarsi seka iš paskos, norėdami atkurti ryšį bei suteikti veikalui dar vieną galimybę juos įtikinti.
Visgi, ko gero, esminiu pavyzdžiu išlieka skirtumai tarp „ordiną“ įgavusių klišių bei literatūrinių kūrinių, kurie žmoniją labiau ugdo, ir tai vienareikšmiškai daro įtaką mūsų suvokimams bei bendravimo procesui.
Asmens tobulėjimas ir technologijų pažangos įtaka – kokybinio vystymosi aspektas
Iš tikrųjų informacija yra nenutrūkstamas procesas (o ne jos „sandėliavimas“). Mat informacijos dėka turime galimybę stebėti pasaulį ir jį veikti, nes būti gyvam tolygu dalyvauti ir nesvarbu, ar tai būtų karštos diskusijos, ar tęstinumo reikalaujantys pašnekesiai prie kavos puodelio. Kitaip sakant, dalyvavimas pasaulio vyksme prilygsta nuolatiniam tobulėjimui, kuris apima mūsų įgūdžių tobulinimą ir įvairaus pobūdžio tarpasmeninius mainus.
Kad ir kaip tai liūdnokai beskambėtų, tačiau Žemėje rojų išvysti gali būti sunku, nes technologiniai atradimai paženklina ne tik naują pradžią, bet ir didesnę žmonijos kontrolę stengiantis prie jų prisitaikyti.
Ar mes esame tokie drąsus, jog susidurtume su civilizacijos griūtimi vien todėl, kad iki skausmo norime dar patogesnių mašinų, daugiau fiksuoto ryšio priemonių ar akį rėžiančių vardinių drabužių? Tuo tarpu pritarimas tam rodo dalinį žmonijos silpnumą.
Visa pramonė ir jos revoliucija yra tarsi kelių ašmenų durklas: išgyvendama pakankamai ilgai žmonija gal mėgautis atradimais, tačiau, deja, ne visi patenka į tą laikotarpį. Gydytojas, poetas etimologas ir eseistas Lewis’as Thomas’as kalbėdamas apie progresą, galimybę bei pasekmes teigė, jog žmonija gali sugalvoti dar niekada negalvotas mintis, nematytas visuomenės struktūras ir negirdėtas muzikas su ta sąlyga, kad mes vienas kitą gerbsime ir nesunaikinsime[2].
Juk ir mums patiems aišku, jog negalime užkoduoti jausmų pačių išrastose įrenginiuose bei jų garbinti it jie būtų šventos karvės. Tačiau norėdami klestėti mes kažkokiu būdu turime pervertinti bendradarbiavimo klausimą. Na, ar bent jau įsisavinti skirtingą daiktų vertės išraišką savo gyvenime.
Turbūt nesunku atsakyti, ar norime, jog novatoriški algoritmai už mus spręstų, kas yra tikrovė bei kada galima žiūrėti į dangų… Mat dirbtinis intelektas kaip koks tarpas tarp sąmonės ir žingsnio, kurį norime žengti – pavojus didėja tada, kai mašinom teikiame pirmenybę galvoti už mus.
Šiuolaikiniam žmogui labai svarbu ne „žinoti daugiau“, tačiau „žinoti kaip visi“. Būtent todėl dauguma iš mūsų priima sprendimus tokius, kokius priima dauguma ir pernelyg į juos nesigilina. Tačiau naujosios dirbtinio intelekto technologijos, kurios sukonstruojamos tam, kad vietoj mūsų galėtų priimti sprendimus, neturėdamos galimybės mokytis, bus iš esmės bevertės[3].
Kita vertus, gebanti tobulėti technologija bet kokiu atveju greičiausiai negalės komunikuoti ir priimti tokių sprendimų, kokius priimtų žmonės, susėdę prie bendro nutarimų stalo. Todėl toks atsakomybės permetimas yra tarsi lengvos šiukšlės išmetimas – pagavus vėjo gūsį ji grįš atgal.
Taip – žmogaus neuronai yra atskira „planeta“: kai jie susijungia į sistemą, jie yra visai nepanašūs į svertus, vamzdžius ir krumplius, kurie „įsitaisę“ mašinose; dargi įtaisai neturi atsakomybės jausmo bei begalinio komunikacinio ryšio, kuris gali nuversti kalnus.
Mūsų egzistavimas Žemėje ir visame Visatos fone yra išties neįtikėtinas, ir pasirinkus jį vertinti per atsakingų veiksmų ir bendradarbiavimo prizmę mus gali lydėti sėkmė: vertybių susisteminimas ir bendrumo suvokimas galėtų būti kaip ta tolima žvaigždė – nepasiekiama, bet tapusi siekiamybe.
