Visoje Europoje nyksta ežiai

Europinių ežių populiacija mažėja visoje Europoje

Didžiojoje Britanijoje Europinių ežių rūšis jau yra pažeidžiama, kitaip tariant, einanti išnykimo link: per pastaruosius 13 metų pastarųjų populiacija sumažėjo mažiausiai 46 % iki maždaug 500 000 gyvūnų^[1].

Daugelis tyrėjų jau dešimtmetį analizuoja, kas lemia jų dingimą – tai apima ne tik kelis Oksfordo universiteto Laukinės gamtos apsaugos tyrimų skyriaus mokslinių tyrimų projektus, skirtus laukinių ežių apsaugos strategijų optimizavimui, bet ir dalį kitų^[2].

Viename iš šių projektų dalyvavo daugiau nei 400 savanorių, surinkusių 697 nugaišusius ežius iš visos Danijos. Jie buvo tiriami dėl ilgaamžiškumo ir mirtingumo.

Paaiškėjo, jog kai šie gyvūnėliai žiemoja, jų kalcio apykaita sulėtėja, kas rodo sustabdytą žandikaulio augimą (vystymąsi). Būtent tai ir leido nustatyti, kiek ežiams buvo metų jų mirties dieną.

Minėto metodo pagalba buvo rasti ir seniausi pasaulyje moksliškai patvirtinti Europiniai ežiukai: vyriausias, vadinamas Thorvaldu, buvo 16 metų, ir septyneriais metais viršijo ankstesnį rekordą; šis mirė 2016 m., kai jį užpuolė šuo, ir tai, deja, yra gana dažna ežių mirties priežastis.

Žinios apie gamtą išgelbės pasaulį

Taip pat buvo surinkti dar keli stebėtinai seni ežiai – 10, 11 ir 13 metų amžiaus, nors vidutiniškai vietinių Danijos mokslininkų tirti ežiai gyveno tik iki dvejų metų amžiaus.

Tapo aišku, jog ežiukų patinai gyvena ilgiau nei patelės: patinai vidutiniškai gyveno iki 2,1 metų, o vidutinė patelė – tik 1,6 metų. Šis atradimas žinduolių atžvilgiu yra neįprastas ir greičiausiai atsiranda dėl to, jog neva paprasčiausiai lengviau būti ežiuko patinu.

Pavyzdžiui, patinai retai kovoja, kol patelės savo palikuonis augina vienos. Ir didelės palikuonių auginimo „išlaidos“ gali iš dalies paaiškinti, kodėl ežiukų patelių mirties rizika didėja kartu su amžiumi, palyginti su nuolatine ežių patinų mirties rizika per visą gyvenimą.

Išaiškėjo dar ir tai, kad daugiau nei pusė (216) tiriamų ežių žuvo kertant kelius.

Šios mirtys, iš kurių 70 % vis tik sudarė patinai, taip pat buvo didžiausios liepos mėnesį poravimosi sezono metu. Taip įvyko todėl, kad pastarųjų gyvenamasis plotas yra didesnis nei patelių, o poravimosi sezono metu jie aktyviai plečia savo teritoriją, dažnai kirsdami kelius. (Kai kurie tyrimai rodo, jog Danijos priemiesčių vietovėse aplink Kopenhagą ežiukų patinų gyvenamosios vietos dydis poravimosi sezono metu padidėjo penkis kartus.)

Statistika rodo ir tai, kad 22,2 % (86) gyvūnų, nenužudytų kelių eismo metu, mirė laukinės gamtos reabilitacijos centruose po to, kai visuomenė juos rado sergančius ar sužeistus, o dar 21,6 % (84) – dėl natūralių priežasčių gamtoje.

Genetinė įvairovė daro įtaką Europinių ežių gyvenimo trukmei

Danijos ežių populiacija turi mažą genetinę įvairovę, o tai rodo aukštą giminingumo lygį^[3]. Visgi ši nepalanki aplinkybė gali sumažinti gyvūno prisitaikymo galimybes, sukeldama keletą potencialiai mirtinų paveldimų būklių.

Tikimybė susilaukti palikuonių giminystės ribose dar labiau padidėja, kadangi jų buveines neretai suskaido keliai, pastatai, tvoros ir geležinkelio bėgiai.

Kalbant apie šios ekosistemos išsaugojimą, svarbu žinoti, jog nors ežiukai vis dažniau apsigyvena žmonių užimtose vietose, džiaugtis tuo nederėtų: tyrimas atskleidžia, kad žmonės yra pagrindinis ežių nykimo veiksnys. 

Daugelis ežių gyvens tik tiek, kad galėtų dalyvauti vieną ar du veisimosi sezonus, tuo tarpu jų gebėjimas išvengti pavojų, tokių kaip automobiliai ar plėšrūnai, pagerės, jei jiems pavyks išgyventi mažiausiai dvejus metus savo pačių pastangomis. 

Nepaisant to, yra keletas žingsnių, kurių galite imtis, jog padėtumėte įveikti kylančius pavojus, pasitelkiant jau išbandytus metodus.

Visų pirma, veiksminga ne tik apriboti asmeninę lauko teritoriją nuodų, tinklų, sodo įrankių, agresyvių šunų, gilių duobių ir stačių kraštų aplink baseiną ar tvenkinius atžvilgiu, bet ir prižiūrėti kelio kliūtis tarp pagrindinių veisimosi vietovių, tokiu būdu sukuriant ežių „greitkelius“, leidžiančius laisvai judėti ieškant maisto, lizdų arba poros.

Kita galimybė yra užtikrinti, jog mūsų sodai būtų draugiški: rąstų ir lapų krūvos arba specialiai suprojektuotos dėžės, vadinamos ežiukų namais, būtų puiki alternatyva saugiam veisimuisi ir lizdams; aprūpindami aplinką žaluma taip pat pritrauksite vabzdžius, šliužus, sliekus bei sraiges, kuriomis šie gyvūnėliai galėtų maitintis.

Tai vienos iš pagrindinių priemonių, norint stabilizuoti ežių populiacijos miesto zonose mažėjimą.