<h2>Gandai apie popiežiaus Pranciškaus pasitraukimą netyla</h2>
<p>Šeštadienį kardinolas Peteris Erdo, Estergomo-Budapešto arkivyskupas metropolitas, atšventė savo 70-ąjį gimtadienį, o pastaruoju metu vis dažnėja kalbos, kad jau šiais metais jis gali pasiekti ir kitą svarbų savo gyvenimo etapą.</p>
<p>Tikinčiųjų tarpe vyrauja nuomonė, kad dvasininkas iš Vengrijos galiausiai pakeis popiežių Pranciškų ir taps maždaug 1,34 mlrd. pasaulio Romos katalikų vadovu[1].</p>
<p>Akivaizdžiai prastėjanti popiežiaus Pranciškaus sveikata ir senyvas amžius (jam 85 metai) leidžia manyti, kad jis žengia į savo pontifikato saulėlydį.</p>
<p>Gandai apie tai, kad popiežius dar šiais metais paskelbs apie savo pasitraukimą verčia žvalgytis ir ieškoti to, kuris galėtų tapti Pranciškaus įpėdiniu. </p>
<blockquote>
<p>Jau šių metų rugpjūčio 27 d. konsistorijos metu popiežius Pranciškus oficialiai pristatys 21 naują kardinolą, iš kurių 16 yra jaunesni nei 80 metų ir turi teisę balsuoti už kitą popiežių. Manoma, kad būtent tuomet popiežius gali paskelbti išeinantis į užtarnautą poilsį.</p>
</blockquote>
<h2>Kas yra Budapešto arkivyskupas?</h2>
<p>Įvairių šaltinių teigimu būtent P. Erdo gali tapti dvasininku, kuris taps Pranciškaus įpėdiniu.</p>
<p>P. Erdo yra laikomas Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI pasekėju ir tradicionalistu. Jis vertina tradicijas ir papročius, rodo pagarbą tiems, kurie teikia pirmenybę mišioms lotynų kalba.</p>
<blockquote>
<p>Tačiau nepaisant jo tradicionalistinės kilmės, P. Erdo yra gerbiamas vadinamosios „modernistinės" arba „liberalios" Bažnyčios frakcijos atstovas, kurią įkūnija Pranciškus.</p>
</blockquote>
<p>Dabartinis popiežius dar 2014 m. spalio mėnesį paskyrė P. Erdo Vyskupų sinodo trečiosios neeilinės generalinės asamblėjos „generaliniu relatoriumi". Šio sinodo tema buvo „Šeimos iššūkiai evangelizacijos kontekste".</p>
<p>P. Erdo yra gerai pažįstamas Romos katalikams. Jonas Paulius dar 2003 m. jį paskyrė jauniausiu Kardinolų kolegijos nariu, kai jam buvo 51-eri, P. Erdo dalyvavo konklavose, kuriose 2005 m. buvo išrinktas Benediktas, o 2013 m. ir popiežius Pranciškus.</p>
<p>Jis yra įgijęs teologijos ir kanonų teisės laipsnius, yra buvęs Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas, laisvai kalba lotyniškai, taip pat itališkai, prancūziškai, angliškai ir gimtąja vengrų kalba.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/simone-savoldi-mjduo7czo74-unsplash-2.jpg" alt="" /></p>
<h2>Sprendimas gali paaiškėti jau netrukus</h2>
<p>Apie tai, kad oficialiai pasitraukia iš popiežiaus pareigų, Pranciškus pranešti gali jau netrukus. Rugpjūčio 27 d. jis bus paskyręs 62 proc. iš 132 kardinolų, kurie rinks jo įpėdinį[2].</p>
<p>Kai kurie ekspertai pastebi, kad paskutiniai popiežiaus atrinkti kardinolai yra skirti išrinkti įpėdinį pagal paties Pranciškaus modelį ir idėjas, tačiau konklavos vyksta visiškai slaptai, duodant tylos priesaiką, o popiežius yra renkamas slaptu balsavimu.</p>
<blockquote>
<p>Kardinolai balsuoja tol, kol vienas gauna daugumą, o biuleteniai po kiekvieno balsavimo yra sudeginami.</p>
</blockquote>
<p>Pastebima ir tai, kad trijų iš keturių pastarųjų popiežių išrinkimas pasauliui buvo staigmena: Jonas Paulius I mirė 1978 m. vos po 30 dienų praleistų Vatikane, Jonas Paulius II buvo pirmasis ne italas popiežius per 500 metų, o Pranciškus tapo pirmuoju ne europiečiu popiežiumi. </p>
<p>Šiuo metu ekspertai laikosi nuomonės, kad naujasis popiežius nebus Pranciškus II nei vardu, nei požiūriu į Bažnyčios valdymą[3].</p>
<h2>Popiežiaus Pranciškaus eros saulėlydis</h2>
<p>Popiežius Pranciškus, kurio tikrasis vardas yra Jorge Mario Bergoglio, į Šventąjį Sostą atsisėdo 2013 m. Tuomet jis žadėjo daugybę reformų ir permainų, kurių neišvengiamai reikėjo ir vis dar reikia Romos Katalikų Bažnyčiai.</p>
<p>Tačiau, vietoje to, jog imtųsi šalinti moralines ir administracines problemas Bažnyčios kaip institucijos viduje, Pranciškus pirmiausia tapo atkakliu migrantų gynėju, tolerancijos šalininku, ksenofobiško populizmo kritiku, aršiu laisvosios rinkos kapitalizmo, kuris skurdina daugybę žmonių, priešininku, klimato kaitos švelninimo šalininku, mokslo gynėju, griežtu karo kritiku[4].</p>
<blockquote>
<p>Pranciškus, deja, bet neskubėjo imtis reikalingų veiksmų: smerkė klerikalizmą, bet nieko nepadarė, kad sustabdytų jo ištakas – seksualiai represyvią vyrų kunigystę, neregėtu mastu išplitusį vaikų išnaudojimą, pedofiliją ir tokių nusikaltimų slėpimą. </p>
</blockquote>
<p>Pastebima, kad popiežius nepadarė nieko, kad įveiktų mizoginiją, o moterų įšventinimą į aukštesnį Bažnyčios luomą pavadino tema „uždarytomis durimis".</p>
<p>Jis pasakė ir griežtą „ne" vedusiems kunigams, kai 2019 m. Amazonės regiono vyskupai didele balsų persvara nubalsavo prašydami jo pripažinti vedusius diakonus kunigais kaip būdą įveikti didelį kunigų trūkumą regione. </p>
<p>Dalis kritikų pastebi, kad Pranciškus tapo empatiškas nuskriaustųjų užtarėjas, tačiau dažnai prieštarauja pats sau: pasisako prieš nelygybę, tačiau nelygybė apibrėžia Bažnyčios būtį; užtaria vargšus, tačiau išskirdamas moteris palaiko pasaulinį skurdą, kalba apie karo blogį ir siaubus, tačiau kartu ragina nesipriešinti agresoriams.</p>
<p>Kad ir kas bus popiežiaus Pranciškaus įpėdiniu, dabar jau aišku, kad jis susidurs ne su mažesnėmis Bažnyčios problemomis ir iššūkiais nei Pranciškaus popiežiavimo pradžioje.</p>
