Sprendimas, susijęs su gyvybės nutraukimu, Ispanijoje yra teisėtas
Nors daugeliui gali būti keista ir nepriimtina, galbūt panašėti į savotišką savidestrukcijos formą, tačiau, mano manymu, kiekvienas žmogus turi turėti teisę rinktis tarp mirties ir gyvenimo, jeigu sprendimas yra adekvatus, o asmuo – blaiviai mąstantis. Kita vertus, niekada negalėsime įsijausti į kito žmogaus kailį, kuris varginamas nepakenčiamų skausmų, demencijos (silpnaprotystės) ir / ar nuolatinio į odą baigiančio įaugti „ryšio“ su invalido vežimėliu draskosi tarp sąmoningo apsisprendimo ir aplinkinių pasėto gailesčio.
Taigi, ne paslaptis, jog eutanazijos įteisinimui pagaliau pritarė ir Ispanijos vyriausybė: dabar pasirinkimas yra priskiriamas natūralios mirties alternatyvai, kuri drąsina žmones suvokti save kaip savo gyvenimo šeimininkus, galinčius argumentuotai pasisakyti už absoliučiai visas kryptis apimančius kasdienius aspektus. Žinoma, šis nutarimas toli gražu neskatina jaustis nepageidaujamais sulaukus garbaus amžiaus, greičiau suvokti, jog oraus gyvenimo vairas (visuomet) buvo mūsų rankose – mes to nusipelnėme.
Kaip jau buvo minėta, Ispanijos parlamentas pritarė eutanazijos legalizavimui ir šalis tapo ketvirta Europoje, kurioje ši procedūra yra leidžiama[1]. Labiau detalizuojant į pokytį įeinančius punktus – sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergantys bei chroniškus skausmus kenčiantys gyventojai galės pasinaudoti eutanazijos galimybe. Kitaip tariant, vadavimasis iš kančios pagaliau bus baigtinis.
Dargi galime pasidžiaugti, kad procedūrai taip pat yra suteikiama dviejų kartų prašymo pateikimo galimybė ir 15 dienų apsvarstymo terminas, todėl yra erdvės apgalvotam sprendimui.
Taigi, sakyčiau, jog šio įstatymo dėka žmonija artėja prie savarankiškesnės visuomenės idealų bei humaniškesnių pasirinkimų. Kita vertus, ar tai iš tikrųjų teisinga, galima ginčytis, mat riba tarp naštos artimiesiems bei apgalvoto asmeninio (o ne įtakojamo) sprendimo yra trapi it pats gyvenimas – laisva valia gali tapti išties žalinga manipuliacija.
Žmonės „savižudybės su pagalba“ įstatymą vadina pergale
Ne paslaptis, jog kardinalius pokyčius dažniausiai lemia plačiai nuskambėję grėsmingi įvykiai, mat tik tada žmonės suklusta ir atmerkia rūke skendinčias akis. Pavyzdžiui, visuomenė ne kartą darė spaudimą dėl tokių situacijų, kaip „mirties“ (anot pacientų – išsivadavimo) ranką ištiesusių žmonių, kurie galiausiai buvo suimti dėl savavališkai įvykdytos eutanazijos pažeidimo.
Dargi atgarsio sulaukė vilkinami ginčai dėl procedūros įteisinimo bei kovos už teisę numirti, kuomet po sunkios kaklo traumos paralyžiuotas jaunas vyras savo teisę oriai numirti beveik 30 metų nesėkmingai gynė teismuose. Taip pat, Madride dirbusio anestezuotojo istorija, kai pastarasis padėjo numirti nepagydomomis ligomis sirgusiems 73 pacientams ir nepamirškime pensininko, kuris prisidėjo prie ilgą laiką išsėtine skleroze sirgusios žmonos mirties. Taigi, kaip matote, gyvybės bei mirties aidai visuomet yra perdėm šaižūs – aplinkybės, kurios tiesiogiai paliečia gyvastį, sukelia skandalą.
Taip, nemaža dalis žmonių sakys, jog tai – absoliutus išsilaisvinimas; kad eutanazijos įstatymas, kurio reikalavo didelė visuomenės dalis, „pagaliau tapo realybe“, ir dėkos tiems, kurie nenuilstamai kovojo už orią mirtį. Tačiau nereikėtų pamiršti, jog staigaus atsisveikinimo su artimuoju būdai, apimantys medikamentinį gyvybės nutraukimą suleidžiant mirtinų vaistų su (arba be) paciento pagalba, taip pat pasyvios eutanazijos savižudybė atsisakant būtinų procedūrų, gali paskatinti įteikti papildomą „vokelį“, jog „našta“ nuo artimųjų pečių būtų nuimta. Juk ši atsiskaitymo už paslaugas forma pas mus, deja, yra ganėtinai įprasta.
Be kita ko, mūsuose populiarūs ir įvykiai, susiję su priverstiniu neįgalios giminaitės sterilizavimu (ar bet kokia kita prievartos forma), jog ši negalėtų susilaukti vaikų. Kita vertus, baisu, jog visa ši laisvės formos „indikacija“ netaptų atsibodusio kačiuko gyvenimo šablonu, kuomet tėvai praras vertę iškart po to, kai bus parašytas troškimus pildantis testamentas.
Kita vertus, galime tik įsivaizduoti, kokios priešiškos nuotaikos dengia opozicijos dangų: kol dėl įsigaliojusio įstatymo džiaugiasi kovos už teisę numirti aktyvistai, sakantys, jog vegetuoti senatvėje – ne jų tikslas, kita pusė (Katalikų Bažnyčia) visa tai vadina legalizuota žmogžudystės forma, kurią reikia kuo greičiau pašalinti[2].
Dėl pagalbos mirti žmonės buvo baudžiami laisvės atėmimu 10–čiai metų
Kuomet eutanazijos legalizavimo įstatymo šalininkai Ispanijoje laikė plakatus su užrašu „už teisę mirti taikiai ir tada, kada norime“, akcentuodami humaniškumo, teisingumo bei laisvės svarbą, religinės grupės tai aktyviai smerkė.
Kalbant apie kitų šalių požiūrį „rinktinės“ mirties datos atžvilgiu, Nyderlandų teismas išplėtė įstatymą dėl eutanazijos, pašalinęs demencija sergančius žmones iš pretendentų sąrašo. Be to, tik keturios šalys pritaria mirčių pagalbai: Belgija, Olandija, Liuksemburgas ir Vokietija. (Pirmosios dvi netgi pripažįsta nepilnamečių prašymus esant griežtoms aplinkybėms).
Tačiau visų svarbiausia – nepainioti pasyvios eutanazijos su gyvybę palaikančio gydymo nutraukimu, atsižvelgiant į asmens interesus. Kita vertus, turbūt jums kyla klausimas, koks gi esminis skirtumas tarp savižudybės ir eutanazijos?
Atsakymas gana paprastas: dalis žmonių sakosi esantys laimingesni nei kada nors anksčiau, nes pagaliau galės ramiai miegoti, mat jei mato, kad kažkas iš sergančių šeimos narių (arba jie patys) kenčia, teisė numirti turi būti nesvarstytina galimybė. Kitais žodžiais tariant, eutanazijos (ypatingai Ispanijoje) vykdymas atspindi visuomenės nuomonės „akordą“ – ilgai lauktą pergalę, reaguojančią į esamą socialinę paklausą šiuo klausimu, pabrėžiant, jog įstatyme apstu apsaugos priemonių dėl jos įgyvendinimo[3].
Kita vertus, gerai žinomi keli atvejai, kai žmonės, sergantys Alzheimeriu, kitados norėję pasinaudoti išankstinės mirties galimybe, savo nuomonę pakeitė. Taigi, net jei esame linkę eiti principingu laisvės suvokimo keliu, bet kokiu atveju turime įvertinti gyvenimo Žemėje stebuklą.
