Priverstinė vienatvė žudo tyliai
Vienatvė – gana įdomus žodis. Jį išgirdus, prieš akis gali iškilti dvejopi vaizdiniai. Pirmasis, tikriausiai ir dažniau pasitaikantis – liūdno, vienumoje sėdinčio ir nelaimingo žmogaus portretas. Antruoju variantu, galime matyti vieno, bet ne vienišo žmogaus vaizdinį, kuris sąmoningai renkasi individualumą. Tai visiškai normalu: mes visi esame skirtingi ir pasaulį matome kitoniškai.
Vieni mūsų iš tiesų bijo gyvenimo vienatvėje, o vos kelios dienos praleistos be šeimos, partnerio ar draugų yra prilyginamos pragarui. Kiti, vargo nemato neturėdami socialinio kontakto ištisomis dienomis ar savaitėmis. Vis tik, jeigu jaunystėje ar pilnai įžengus į suaugusiųjų gyvenimą vienatvę galime rinktis arba su ja susidūrus neplanuotai, visomis įmanomomis priemonėmis bandyti jos išvengti, pasiekus vyresnį amžių, metų, galimybių stokos bei socialinių konstruktų našta tampa pernelyg didelė, o vienatvė – neišvengiama.
Iš tiesų, vienatvė vadinama modernių laikų epidemija, tačiau sename amžiuje ji yra dar sudėtingesnė ir sunkiau suvaldoma problema, ypač aktuali ir Lietuvos piliečiams, kurie dėl socialinių, finansinių ar sveikatos ribojimų negali mėgautis užtarnautu poilsiu priklausydami visuomenei: taip jie yra tarsi nustumiami į sociumo užribį. Remiantis „Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje vienišų asmenų, įvairiose amžiaus grupėse, sparčiai daugėja, o vidurkis, ženkliai lenkia Europos Sąjungos normą.
Sociologiniai tyrimai atskleidžia, jog Europos Sąjungoje apie 30 mln. suaugusiųjų (7 %) dažnai jaučiasi vienišais, o Lietuvoje taip besijaučiančiais save įvardija 11 % gyventojų. Tai 300 tūkstančių Lietuvos žmonių arba maždaug tiek, kiek gyventojų yra Kaune[1]. Tuo pat metu, mūsų visuomenė sparčiai sensta, o senėdami, žmonės dar labiau užsisklendžia. Taip susiduriama su nuolatiniu ciklu, kurį pakeisti tampa vis sudėtingiau.
Žmonės ne tik gyvena, bet ir išeina Anapilin būdami vienatvėje, taip negalėdami paskutinių savo gyvenimo metų, mėnesių ir savaičių praleisti oriai, kokybiškai ir saugiai: žiniasklaidoje gausu pavyzdžių, kai namuose randami jau yrantys senolių kūnai. Galima tik numanyti, kad jeigu jie būtų turėję artimą žmogų, jais būtų pasirūpinta anksčiau, galbūt mirties iš viso būtų pavykę išvengti.
Senjorai raginami megzti ryšius ir kreiptis pagalbos, tačiau dažnas to padaryti nedrįsta
Europa sensta itin sparčiai, tačiau Lietuvos senėjimo tempas yra beveik 2 kartus greitesnis nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis. Europos Komisija (EK) prognozuoja , kad 2050-ais Lietuvos populiacija bus viena seniausių bendrijoje, ir daugiau nei trečdalį visuomenės sudarys 65-erių ir vyresnio amžiaus gyventojai[2]. Įdomu, kad dar 1990-ais Lietuvos populiacija buvo viena iš 6 jauniausių Europoje, o dabar, susiduriame jau su priešingais iššūkiais.
Akivaizdu, kad vyresnės visuomenės dalies įtraukimas tampa vis svarbesnis: ryšiai tarp jaunuolių, suaugusiųjų ir senjorų ateityje taps mūsų šalies pagrindu. Tačiau, kaip gi padėti vienam gyvenančiam ir į socialinį užribį nustumtam asmeniui vėl įsijungti į bendravimo bei komunikacijos praktikas? Juk neturėdami šeimos, vaikų ir artimųjų, o kartais, net ir gyvendami atokiose vietovėse ir apskritai, nematydami kito žmogaus, žmonės visiškai atsiriboja nuo bendravimo ir regis, net pamiršta kokia iš tiesų yra didžiulė paprasto pašnekesio svarba.
Įvairios senjorų organizacijos skatina senjorus užmegzti ryšį su kitu asmeniu. Pavyzdžiui, vienatvei prispaudus, vyresnio amžiaus žmonės yra raginami skambinti į „Sidabrinę liniją“, kur jų laukia pabendrauti pasiryžę savanoriai. Nors suvokiama, kad tokiam pirmam skambučiai reikia nemažai ryžto, dažnu atveju tarp pašnekovų gali užsimegzti gyva ir natūrali diskusija, o su negatyviomis emocijomis susidūrę senoliai gali pasijusti geriau, bent jau laikinai.
Tie, kurie su svetimais bendrauti nedrįsta yra raginami palaikyti kontaktą su šalia gyvenančiais kaimynais. Anksčiau, mūsų senoliai galėjo pasigirti tvirtais ir gražiais santykiais su šalimais įsikūrusiais gyventojais. Dabartiniais laikais žmonės yra žymiai labiau užsisklendę, kaimynais nepasitiki ir jų vengia, o kartais, net nepažįsta. Vis tik, vienatvei prispaudus, su šalia gyvenančiu žmogumi galima bent kelioms minutėms padiskutuoti apie orą: kartais pakanka ir tiek. Žinoma, žinoti kaimynus naudinga ir ištikus nelaimei, pasijutus prastai, prireikus pagalbos.
Mažas gimstamumas, emigracija ir prarasti ryšiai veda į pražūtį
Nors pastaraisiais metais itin akcentuojama mažo Lietuvos gimstamumo problema, kuri ir lemia, kad vėliau, senatvėje žmonės lieka vieniši, iš tiesų, kaltinti galime ir emigraciją, ir dabartinį gyvenimo būdą. Ne paslaptis, kad per nepriklausomoje Lietuvoje praleistus dešimtmečius iš Lietuvos emigravo daugybė žmonių, čia palikdami ir senelius, ir tėvus[3].
Emigravus vienam šeimos nariui, dažnu atveju išvyksta ir visa šeima, broliai ar seserys, tačiau vyresnieji iškeliauti nedrįsta ir lieka gyventi vienatvėje, kartais tiesiog sulaukdami vos vieno kito skambučio iš užsienio per metines šventes. Remiantis įvairių laimės indeksą Lietuvoje tyrusių mokslininkų analizėmis tapo aišku, kad bene nelaimingiausi Lietuvos gyventojai yra našliai ir našlės, ypač tie, kurie gyvena ne su vaikais, anūkais ar kitais giminaičiais, bet gyvenantys vienumoje.
Taigi, jeigu vienišas žmogus ir yra mažiau laimingas nei gyvenantis su šeimos nariais, tai nereiškia kažkokio galutinio nuosprendžio ir fakto, kad laimės akimirkų patirti nebepavyks. Priverstinė vienatvė yra tyli žudikė, atimanti galimybę džiaugtis paskutiniais gyvenimo metais, todėl net ir tie, kurie neturi artimojo su kuriuo galėtų susitikti ar kuriam norėtųsi paskambinti, yra raginami pralaužti ledus ir žmogiškojo kontakto ieškoti tarp kaimynų, senų pažįstamų ar tiesiog savanorių.
