Vieni žavėjosi Motinos Teresės šventumu, kiti kaltino ją sukčiavimu
Kiekvienam vaikui sava mama yra pati brangiausia, o kiekvienai mamai savas vaikas yra pats mylimiausias, mieliausias ir gražiausias. Tačiau yra ir tokių mamų, kurios, neturėdamos biologinių savo vaikų, sugeba puikiai įsijausti į mamos vaidmenį tūkstančiams kitų ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų. Viena iš jų buvo vienuolė Motina Teresė, kurios vardas netgi tapo bendriniu, siejamu su rūpesčiu, gerumu, šiluma.
Šventąja paskelbta Motina Teresė nebuvo ta, kuri dėl savo kančių ar sunkaus gyvenimo stengėsi palengvinti jį kitiems. Atvirkščiai – jos tėvai turėjo nedidelį statybos gaminių ir medicinos verslą, tad šeima gyveno gana pasiturimai. Tačiau ankstyvas suvokimas apie meilę artimui ir noras daryti gera, vedė ją per gyvenimą, skatino jį nesavanaudiškai aukoti dėl kitų gerovės.
Motina Teresė yra labdaros misionierių ordino, Romos katalikų moterų kongregacijos, skirtos vargšams, ypač Indijos skurstantiems, įkūrėja. Ji buvo apdovanota daugybe apdovanojimų, įskaitant 1979 m. Nobelio taikos premiją[11].
Vis tik minčių ir nuomonių apie Motinos Teresės veiklą, jos skaidrumą ir nuoširdumą yra daugybė. Iki šiol svarstoma, ar ji iš tiesų buvo šventoji, o gal sukčė?.. Pavyzdžiui, kai kam nesuprantama, kaip ji galėjo priimti aukas ir medalius iš žmonių, dalyvaujančių dideliuose krikščionių bendruomenių genociduose visame pasaulyje. Tarp jų buvo ir JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, kuris, kaip įtariama, surengė masines katalikų vienuolių ir San Salvadoro arkivyskupo žudynes šaltojo karo metu[17] .
Tapti vienuole misioniere Agnes Gonxha Bojaxhiu apsisprendė būdama dvylikos
Kad ir kokių nuomonių apie ją sklando, tačiau Motina Teresė yra žinoma dėl savo misionieriško darbo padedant vargšams. Ji buvo empatiška pamaldi katalikė vienuolė, kurios misija buvo sumažinti kančią, kurią išgyveno ligoniai ir vargšai. Ji laikoma didžiausia humanitare, kada nors gyvenusia XX amžiuje[5].
1910 m. rugpjūčio 26 d. Makedonijos sostinėje Skopjėje etninių albanų katalikų šeimoje gimusi Agnes Gonxha Bojaxhiu jau būdama dvylikos tvirtai apsisprendė būti vienuole misioniere. Tėvai Nikollë ir Dranafile Bojaxhiu buvo uolūs tikintieji, todėl ūgtelėjusią dukrą leido į mergaičių katalikiškąją mokyklą.
Griežta aplinka jos nė kiek neslėgė. Nevaikiškai rimtai mergaitei niekada nerūpėjo banalūs dalykai. Nuo pat mažens ji labai aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje[18].
Tampant vienuole Agnesei buvo suteiktas Teresės vardas
Motina Teresė žavėjosi savo motinos gerumu bendruomenės vargšams, kuri visada jiems atidarydavo duris ir valgydavo kartu su jais.
Teigiama, kad ponia N. Bojaxhui sakė dukrai, kad ji niekada nevalgytų viena, visada dalintųsi tuo, ką turi su kitais žmonėmis.
Po tėvo mirties Motina Teresė suartėjo su mama, atkakliai tikinčia labdaringa veikla. Ankstyvajame amžiuje Motina Teresė lankė pradinę mokyklą, kuriai vadovavo vienuolės. Vėliau ji įstojo į vyriausybės vadovaujamą vidurinę mokyklą.
Būdama atsidavusi katalikė, ji lankė vietinę bažnyčią, kur prisijungė prie šventosios širdies choro. Ji dainavo taip gerai, kad jos dažnai būdavo prašoma atlikti solo partijas.
Taip pat būdama dvylikos, ji, kaip misionierė, vyko į kasmetinę piligriminę kelionę į Juodosios Madonos bažnyčią Letnicėje.
1928 m., būdama 18 metų, tuomet žinoma kaip Agnesė, Motina Teresė leidosi į kelionę, kad taptų vienuole.
Ji prisijungė prie Loreto seserų Dubline, Airijoje. Būtent čia jai buvo suteiktas Teresės vardas šventosios Teresės Lizjė garbei[5].
Prieš išvykdama į Indiją, ji ten išbuvo šešias savaites Švenčiausiosios Mergelės Marijos institute. Septyniolika metų ji mokytojavo Loreto seserų filiale Indijoje, kol suprato savo tikrąjį pašaukimą. Nors Motina Teresė tapo populiari ir visame pasaulyje žinoma figūra, po išvykimo pas Loreto seseris, savo motinos ar seserų ji daugiau nebematė niekada gyvenime[22].
Vienuolė persikėlė gyventi ir mokytojauti į Indijos lūšnynus
1946 m. sesuo Teresė patyrė savo pašaukimą, kurį laikė dievišku įkvėpimu atsiduoti ligonių ir vargšų priežiūrai. Tada ji persikėlė į lūšnynus, kuriuos stebėjo mokytojaudama. Savivaldybės valdžia, jai paprašius, suteikė jai piligrimų nakvynės namus, esančius netoli šventosios Kali šventyklos, kur ji 1948 m. įkūrė savo ordiną. Netrukus jai į pagalbą atplaukė prijaučiantys bendražygiai. Buvo organizuojamos ambulatorijos ir lauko mokyklos.
Motina Teresė priėmė Indijos pilietybę, o jos indės vienuolės dėl įpročio dėvėjo sarį.
1950 m. jos ordinas gavo kanoninį popiežiaus Pijaus XII pritarimą, o 1965 m. tapo pontifiko kongregacija, kuri yra pavaldi tik popiežiui.
1952 m. ji įkūrė Nirmal Hriday („Grynos širdies vieta“) ligoninę, kurioje nepagydomai sergantys žmonės galėtų oriai mirti. Jos iniciatyva taip pat buvo atidaryta daugybė centrų, aptarnaujančių akluosius, pagyvenusius ir neįgaliuosius. Motinos Teresės vadovaujami „Meilės misionieriai“ netoli Asansol, Indijoje, įkūrė raupsuotųjų koloniją, pavadintą Shanti Nagar („Taikos miestas“)[11].
„Kur kas baisiau nejausti širdyje meilės, nei sirgti raupsais“, – apie norą guosti nelaiminguosius sakė vienuolė[18].
Šiandien ordiną „Meilės misionieriai“ sudaro Aktyvios ir Kontempliatyvios Seserų ir Brolių atšakos daugelyje šalių. 1963 m. buvo įkurta Kontempliatyvioji Seserų atšaka bei Aktyvioji Brolių atšaka. 1979 m. buvo prijungtas Kontempliatyvus Brolių skyrius, o 1984 m. įsteigtas Kunigo skyrius.
„Meilės misionierių“ draugija išplito po visą pasaulį, įskaitant buvusią Sovietų Sąjungą ir Rytų Europos šalis. Jie teikia veiksmingą pagalbą skurdžiausiai gyvenantiems žmonėms iš daugelio Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių ir imasi pagalbos darbų po stichinių nelaimių, tokių kaip potvyniai, epidemijos ir badas, teikia pagalbą ir pabėgėliams. Ordinas taip pat turi namus Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Australijoje, kur rūpinasi atskirtaisiais, alkoholikais, benamiais ir sergančiais AIDS[9].
Motinos Teresės apdovanojimai ir įvertinimai, tarp kurių yra ir Nobelio premija
Motinos Teresės darbai buvo pripažinti ir įvertinti visame pasaulyje, ji gavo daugybę apdovanojimų. Indijos piliečiai ir vyriausybė buvo dėkingi Motinai Teresei ir įvertino jos pastangas. Pirmasis apdovanojimas buvo suteiktas Padma Shri 1962 m. 1969 m. skirtas Jawaharlal Nehru apdovanojimas už Tarptautinį Supratingumą. 1972 m. įvertinta Nehru premija už tarptautinės taikos ir supratimo skatinimą. 1979 m. ji taip pat gavo Balzano premiją ir Templeton bei Magsaysay apdovanojimus. Galiausiai 1980 m. jai suteiktas aukščiausias Indijos civilinis apdovanojimas Bharat Rhatna[22].
Įdomus faktas, jog popiežius Paulius VI 1964 m. savo kelionės į Indiją metu Motinai Teresei padovanojo savo iškilmingą limuziną, kurį ji iškart pralošė, kad padėtų finansuoti jos raupsuotųjų koloniją. 1968 m. ji buvo iškviesta į Romą, kad įkurtų ten namus, kuriuose daugiausia dirbo indų vienuolės. Pripažindamas jos apaštalavimą, 1971 m. sausio 6 d. popiežius Paulius ją pagerbė įteikdamas pirmąją popiežiaus Jono XXIII Taikos Premiją[11].
1979 m. ji gavo Nobelio taikos premiją už „Už jos darbą teikiant pagalbą kenčiančiai žmonijai“[12].
Tamsioji Motinos Teresės pusė
Nepaisant didelės pasaulio žmonių meilės ir prielankumo, ne visi buvo taip geranoriškai nusiteikę Motinos Teresės atžvilgiu. Atsirado manančių, kad ji buvo žiauri moteris. Žymus jos kritikas buvo Christopheris Hitchensas. Jis tvirtino, kad Motina Teresė klydo priimdama paramą iš abejotinų šaltinių. Ch. Hitchensas tikėjo, kad Motina Teresė buvo „religinė propagandistė“ ir sadistė, kuri mėgavosi kitų kančiomis. Christopheris Hitchensas tai pasakė dėl to, ką jis teigė matęs filme „Nirmal Hriday“. Pasak Ch. Hitchenso, medicininės pagalbos niekur nebuvo, o vietoj to buvo siaubinga mirties vieta[22].
1994 m. pasirodžiusiame dokumentiniame filme „Pragaro angelas“ pradėjo ryškėti pirmoji iš daugelio Teresės darbų kritika. Dokumentiniam filmui vadovavo kažkas, kas buvo vienuolės misionieriško darbo savanoris. Tai reiškė, kad pateikti teiginiai daugiau mažiau buvo patikimi. Dokumentiniame filme sriubos namų ir ligoninių sanitarinės sąlygos buvo smarkiai kritikuojamos[17].
Tikino, kad aukojami pinigai buvo naudojami ne pagal paskirtį
Kitas liudininkas tvirtino, kad šiose slaugos vietose joks personalas nebuvo apmokytas medicininiu požiūriu ir neturėjo įgūdžių dirbti su mirštančiais pacientais. Todėl buvo daroma išvada, kad Motina Teresė pasinaudojo šiais žmonėmis, kad sustiprintų savo atjautos vaizdą, o ne iš tiesų jais rūpinosi. Daugelis žmonių skubiai padarytų išvadą, kad veikla tokioje skurdžioje vietovėje kaip Indija reiškė lėšų trūkumą, todėl ligoninių sąlygos buvo siaubingos. Tačiau šis teiginys yra klaidingas, nes vien Motina Teresė iš įvairių donorų visame pasaulyje atnešė daugiau nei 30 mln. Pinigų buvo daugiau nei pakankamai, kad veikla vyktų sklandžiai. Teigiama, kad Teresės ir kitų misionierių atsisakymas įrengti vandens šildytuvus tam tikrose stovyklose liudijo, kad ji rūpinosi savo asmenybe, o ne pacientais, kurie prausėsi po lediniu vandeniu[17].
Draugystės su abejotinos reputacijos asmenimis jai taip pat nepridėjo kritikų pasitikėjimo
Motina Teresė ne kartą yra kritikuota dėl to, kad labdaringas aukas ėmė ir iš korumpuotų politikų[21].
Žmogui, kuris paskyrė savo gyvenimą gyvybei gelbėti, tai buvo labai veidmainiška. Ji taip pat buvo susijusi su sėkmingais verslo magnatais, tokiais kaip Charlesas Keatingas, kuris vėliau buvo nuteistas už sukčiavimą ir reketą už nešvarias paskolų praktikas. Tai esą parodė, kad Motina Teresė labiau linkusi rinkti pinigus (kurie, beje, net nebuvo panaudoti sergančiųjų gyvenimui pagerinti), o ne į tikrą altruizmą[17].
Iškeliavo pas Dievą sulaukusi garbingo amžiaus
Tačiau didžioji dauguma Motiną Teresę matė kaip be atvangos besirūpinančią kitais, visai netausojančią savęs asmenybę.
Smulki ir trapi, ji į gyvenimo pabaigą smarkiai pasiligojo. Patyrė keletą širdies smūgių, persirgo sunkiu plaučių uždegimu. Vis dėlto iki paskutinių jėgų liko sąmoninga ir vadovavo labdaringai veiklai.
1996 metai jai buvo lemtingi. Motina Teresė susirgo maliarija. Gydytojai padėti nebegalėjo, bet valios pastangomis ji išgyveno dar visus metus. 1997 m. rugsėjo 5 dieną, praėjus dešimčiai dienų po jos 87-ojo gimtadienio, mylinti vienuolės širdis sustojo amžiams[18].
Ji taip pat buvo vadinama Motina Terese iš Kalkutos, Mama Terese, Šv. Terese iš Kalkutos ir Palaimintąja Terese iš Kalkutos.
„Atstumtųjų angelu“ vadinta vienuolė buvo kanonizuota
„Atstumtųjų angelu“ vadinta vienuolė titulą pelnė už nuskriaustųjų gelbėjimą.
Šventosios vardas Motinai Teresei buvo suteiktas 19-ųjų jos mirties metinių išvakarėse. Ši gerbiama ir drauge prieštaringai vertinama vienuolė dėl savo darbo su mirštančiaisiais, našlaičiais ir neturtingaisiais tapo XX amžiaus krikščionybės simboliu[21].
Kad Motina Teresė būtų paskelbta šventąja, Vatikanas turėjo pripažinti du stebuklus, kuriuos po mirties padarė garsioji vienuolė. Popiežius Jonas Paulius II pripažino pirmąjį stebuklą 2003 m., praėjus vos šešeriems metams po jos mirties 1997 m. O popiežius Pranciškus pripažino antrąjį stebuklą 2015 m[20].
Popiežiai tvirtino, kad Motina Teresė padarė stebuklus, kai išgydė vieną moterį ir vieną vyrą nuo auglių. Tačiau kai kas dėl šių stebuklų ginčijasi – juolab, kad su moters byla dirbęs gydytojas pasakė, kad ji buvo gydoma vaistais.
Motinos Teresės kanonizacijos procesas buvo neįprastai trumpas – prie to neabejotinai prisidėjo velionis popiežius Jonas Paulius II. Šis lenkų dvasininkas buvo jos asmeninis draugas.
Kai Motina Teresė mirė, jis pasirūpino, kad 2003 metais vienuolė būtų beatifikuota – paskelbta palaimintąja. O jau 2015-aisiais popiežius Pranciškus pripažino antrąjį Motinos Teresės stebuklą taip atverdamas kelią jos kanonizacijai[21].
ĮDOMŪS FAKTAI APIE MOTINĄ TERESĘ:
- Indijos Geležinkelio ministrė Mamata Banerjee paminėjo Motinos Teresės 100-ąsias gimimo metines, sukurdama parodinį traukinį „Motinos ekspresas“. Tai buvo trijų vagonų su oro kondicionieriumi traukinys, kuriuose buvo demonstruojamos žinutės ir Motinos Teresės gyvenimo akimirkos. Šis traukinys po šalį keliavo pusę metų 2010-aisiais.
- Įdomus faktas apie Motiną Teresę yra tas, kad ji laisvai kalbėjo hindi, bengalų, albanų, anglų ir net serbų kalbomis. Nors išmokti vieną kalbą yra pakankamai sunku, didelė jos mokėjimo kalbėti keliomis kalbomis nauda buvo galimybė bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio.
- Nors tai nebuvo daroma tyčia, Motinos Teresės prekės ženklas – baltas saris su mėlynomis juostelėmis – tapo pagrindine Labdaros misionierių narių uniforma. Išvykusi iš Loreto seserų, Motina Teresė savo sarį rado Harisono kelyje, pakeliui į Kalkutą. Biswajit Sarkar, Labdaros misionierių pro bono advokatas užtikrino intelektinės nuosavybės teises, susijusias su sariais.
- Motinos Teresės grynoji vertė per jos gyvenimą nežinoma. Jos iniciatyva buvo surinkta daug paramos, tačiau pagalbą teikusių organizacijų patalpos toli gražu nebuvo nuosaikios. Daugelis žmonių kritikavo jos vadovavimą, kai buvo nustatyta, kad tuberkulioze sergantiems pacientams nėra karantino skyriaus, taip pat nėra jokių skausmą malšinančių vaistų. „New York Times“ paskelbė, kad Motinos Teresės organizacija iš tikrųjų buvo viena iš turtingiausių pasaulyje, o didžioji dalis jos turimų pinigų iš tikrųjų buvo saugoma. Vis dėlto, ar Vatikanas gavo jos paliktus pinigus, ar ne, yra kitas dalykas.
- Motinos Teresės kovos su tikėjimu buvo atskleistos tik po jos mirties. Ji laiškuose artimam sąjungininkui rašė, kad jos netikėjimas prasidėjo beveik iškart po to, kai ji pajuto pašaukimą tarnauti Kalkutos žmonėms. Tiesą sakant, ji pati manė, kad jos linksma asmenybė ir šypsena tebuvo visuomenėje dėvima kaukė. Dažnai ji save apibūdindavo esant viena ir kankinama klausimų dėl Dievo buvimo stokos. Kartais dėl to ji net suabejodavo paties Dievo egzistavimu[22].
