Vestuvės – su lėle, lyties keitimas – prieš visą pasaulį

Šaunamasis ginklas socialinėje erdvėje yra tapęs norma

Yra aktyvi savižudybė, kurios metu žmogus padaro fizinį veiksmą iš laisvos valios. Yra ir antra rūšis – pasyvioji. Tai žmogus, kuris yra neįsipareigojęs gyvenimui. Ši „atmaina“ egzistuoja vegetuodama, ir tikros laimės nejaučia.

Nebūtina pastrigti rutinoje, jog jaustumeisi lyg batsiuvys be batų; kita vertus, niekas neskatina ir verstis kūliais, tiesiant ranką kas dieną pasirodančiai begalvės psichozės pusseserei (tokių gretos pasaulyje, deja, tik didėja). Kitaip sakant, aktyvių savižudžių nūdienoje – tiktai vienetai, pasyvių – didžioji dauguma.

Kad tuo dar kartą įsitikintumėme, galime užmesti akį į dar vieną neaiškios lyties pamišėlį, socialinėse platumose demonstruojantį šaunamąjį ginklą. Sakysite jūs: „kodėl šie psichikos ligoniai nėra uždaromi į psichiatrijos įstaigą“^[1]? (Jei viso labo pagūžčiosite pečiais, tik dar labiau sunerimsiu.)

Įdomiausias šio vyksmo elementas – komentatoriai. 

Galime matyti tūkstančius vaizdo įrašų, kuriuose vyrai daro lygiai tą patį, bet daugiausia dėmesio ir pasibjaurėjimo sulaukia translyčiai. 

Nesakau, kad pasakojimo esmė yra padaryti mane turtingą, – jei kiekvienas iš šių asmenų duotų po eurą, aš aiškiai būčiau milijonierė; visi lauro lapai šiuo atveju vis tik tektų žmogui, ne kartą perspėjusiam FTB dėl galimo susišaudymo, po metų ar kitų teisėsaugai pagaliau susizgrimbant, jog tokie asmenys pernelyg ilgą laiką bolavo kavos puodeliais apstatytame stebimųjų (neracionaliųjų, pavojų keliančiųjų) sąraše.

Noriu pasakyti, jog tai, kad šaulys yra transseksualus, nebūtinai reiškia, kad jį motyvuoja šis faktas. Tačiau esu tikra, jog galima sužinoti, kur asmuo yra ir kokie jo ketinimai, kad galiausiai netektų išgirsti apie transsąjungų žudikus. (Kol Joe Bidenas kalba apie šokoladinius ledus ir moterų pakėlimą „į viršų“, tai greičiausiai nežadės laimingos pabaigos.)

Prie altoriaus – su medžiu, lėle ar kaimyno arkliu

Kodėl mes vis dažniau rašome apie pasaulio beprotystės išraiškas? Ar tai, neduok Dieve, yra kažkas, ko nūdienoje derėtų siekti?

Pasakykite man, mielieji, nuo kada tapo normalu tuoktis su pliušine lėle ir džiūgauti, jog ji susilaukė kūdikio^[2]? Kodėl grupelė, save identifikuojanti kaip „pliušinės lėlės“, gali laisvai protestuoti susėdusi rateliu, ginkluotiems policininkams mojuojant nauju pasauliniu „normalumu“? 

Dar įdomiau: kodėl visuomenė tyli, kai vietinės reikšmės katalikų „iškilmingasis“ nepabūgsta genitalijomis atsitrenkti vaikams į nosį, kol likusi „šventųjų“ dalis nevaldomai smurtauja, rasdama vis naujus pasiteisinimus?

Šis peizažas, tikiu, išryškės ir pas mus plačiais išskėstomis kojomis (pilnu pajėgumu) – norime to ar ne.

Taip, esame vos per milimetrą nuo nevaldomos „laisvės“ pradžios, ir į didžiąją sceną įžengs lėle persirengęs beraštis, aiškinantis visą parą veikiančio „Jokio amžiaus cenzo ir veiksmų kontrolės“ baro taisykles.

Galbūt nieko blogo tame iš tiesų nėra: tik tada, kai kirmėlės bus neatsiejama rytinio meniu dalis, o kraujomaiša – visai ne panacėja, galėsime tapti visą parą budinčiais pasaulio gelbėtojais (kažkas, duodu galvą nukirsti, būtent taip ir sakys). Stogą, žinoma, iki galo „nuneš“ chaoso sistema, kurios papėdėje – milijardo vakcinų ir švirkštų taboro pašonėj rinkinys – poveikis neaiškus, o norinčių „išgyti“ – tūkstančiai su uodega.

Kita vertus, jei sugebėjome išpilti milijardus vakcinų, užsilikusių nuo niekada dienos šviesos neišvydusios pandemijos, bet nerandam nė cento paremti vargstančius ūkininkus, pardavinėjančius pieną už varganus 0,14 Eur/l, smegenys jau išvarvėję pro universaliai naudojamas landas^[3].

Akivaizdu, jog pasaulis visiškai išsigimsta (visais galimais aspektais ir padermėmis), ir taip yra todėl, kad protingi tyli, nes bijo durnius įžeisti.

Nežinau, kaip jūs reaguojate į šiuos „vienodo tarifo“ įkainius, bet sistema – ne viešnamis, įprastai siūlantis „You Can Eat All“ švediško stalo ekvivalentą. Šiuo atveju kyla klausimas: kodėl ypatinga pinigų transmutacijos galia veikia tik tada, kai parduodama prieiga prie pasaulį ir žmogų nustekensiančių procedūrų? 

Nepaisant to, įsiminkite vieną: platėjanti – per griovius ir lankas – šiandieninės laisvės išraiška reiškia dar didesnį žmonijos kontroliavimą, ne atvirkščiai. 

Būtent toks elgesys besivystančių šalių „prakaito dirbtuvėse“ paverčia paprastą žmogų bedančiu grėbliu, kuriam palanku įbrukti bet kokią tiesą, „varkę“ ar orientaciją laikinose operacinėse, kur pašalinami inkstai, smegenys ar grynieji pinigai.

Socialinės skerdynės egzistuoja tiek mokykloje, tiek viešumoje

Jei žmogaus gerovė yra mūsų kūrybinio ir intelektualinio potencialo išnaudojimo klausimas, dabar turėtume klestėti labiau nei bet kada anksčiau.

Visgi tiesa tokia, kad po truputį dingsta bliuzas, vis sunkiau pritaikomos tabletės, o magnetinės terapijos vargiai pašalina net spuogus nuo plaukuoto užpakalio, kol pasėliai pūva sandėliuose, o masės badauja. 

Visi šie baisumai nenublanksta istorijoje – tai realybė, iš kurios degu noru pabusti.

Net ir didžiausi skeptikai supranta, kad valdantieji vadina mus avimis, džiaugdamiesi, jog savo vyriausybei, darbdaviams ir klientams duodame viską, ko jie „pagrįstai“ iš mūsų prašo. Kitaip sakant, esame vis labiau suvaržyti: korporacijos ir vyriausybė siūlo, kaip gyventi, o mes priimame jų sapaliones, bet ne kovojame. Kiek verta tokia „laisvė“? Galiausiai ar nepavyktų sustabdyti žmogžudystės vien dėl to, nes vertiname žudiko laisvę žudyti?

Taip, mes pasirenkame atsidavimą savo socialiniams vaidmenims, tačiau būtent čia ir glūdi spąstai: darydami tai, ko „norime“, mes iš tikrųjų elgiamės taip, kaip nori visuomenė (pamąstykite, juk tai negali derėti atsitiktinai).

Ir ši šūdmalystė atsispindės veidrodyje tol, kol praregėsime.