Į taromatus priimti stiklinę tarą būtų finansiškai skausminga
Dėl didelių finansinių išteklių poreikio ir neefektyvumo daugelis Europos šalių atsisako galimybių beatodairiškai plėsti užstato sistemą, į ją įtraukiant ir stiklinius vyno ar stipriųjų gėrimų butelius. Tačiau Lietuvos Seimo salėje vėl grįžtama prie diskusijos dėl galimybių stiklinę tarą įtraukti į depozito sistemą vadovaujantis Suomijos modeliu, nors šios valstybės atstovai ir teigia, kad tokia sistema – ydinga, mat stiklo surinkimas į užstato sistemą be kitų trūkumų kainuoja net 3–4 kartus brangiau ir vėl pareikalautų milijoninių investicijų. Verslas nuo tokių politikų užmojų jau šiurpsta ir teigia, kad tokiu atveju ne tik brangų ir vynas, ir uogienės, bet ir parduotuvės virstų tikrais stiklo saugojimo sandėliais, o pardavėjos taptų sunkius svorius kilnojančiomis krovikėmis.
Vokietijoje, Austrijoje, Airijoje ir Nyderlanduose jau kurį laiką sėkmingai vystomas konteinerinis tinklas ir surenkama 80–90 proc. į rinką patenkančių stiklo pakuočių[4]. Šios valstybės esą drąsiai pripažįsta balansą tarp stiklo ir konteinerinės sistemos, kurios papildo viena kitą. O štai Lietuvai priėjus prie šio klausimo ir Seimo koridoriuose sklandančių svarstymų į užstato sistemą įtraukti daugiau stiklo taros, skėtinės pakuočių tvarkymo organizacijos „PRO Europe“ nariai teigia, kad taromatuose rinkti stipriųjų gėrimų ar vyno butelius būtų ir brangu, ir neefektyvu.
„Europoje matome tendenciją, kad taromatai dažniausiai naudojami plastiko ir metalo atliekų surinkimui, o stiklo surinkimui pasitelkiami konteineriai, nes tai yra racionaliau kaštų bei techninio įgyvendinimo atžvilgiu ir žymiai patogiau gyventojams“, – teigė VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ vadovas Gintaras Varnas[4].
Kol kas, pasak G. Varno, Suomija vienintelė iš Europos šalių į savo depozito sistemą yra įtraukusi ir stiklinę tarą. Tačiau patys šios šalies atstovai, kaip jau minėta, tokiu sprendimu nėra itin patenkinti – Seimo Aplinkos komitete vykusių klausymų metu Suomijos modelį pristatę šios šalies atstovai teigė, kad šis sprendimas turi daug trūkumų, nepaisant to, kad yra ir kelis kartus brangesnis.
Savo išleidžiama į rinką tara rūpinasi verslas
Tuo tarpu priimdama tokius teisėkūros pokyčius, kuriais stiklinės taros gamintojai bei importuotojai būtų priversti ženklinti vyno ir stipriojo alkoholio butelius, Lietuva rizikuoja tapti pirmąja valstybe Europoje, kurioje parlamentas, o ne verslas imasi konkrečių pakuočių (su jų pavadinimais) įrašymo į įstatymą.
Anot Lietuvos verslo konfederacijos atstovo Roberto Klovo, kitose valstybėse yra įprasta praktika tokių klausimų imtis ne parlamentui, bet pačiam verslui, kuriam yra nustatoma įstatyminė pareiga sutvarkyti jo į rinką išleistas pakuotes, o kad pareiga būtų vykdoma uoliau, tam esą nustatomos solidžios sankcijos už šių užduočių nevykdymą[4].
Toks mechanizmas veikia ir Lietuvoje, tačiau R. Klovo teigimu, šią sistemą taip pat lengva ir sugriauti, kai įstatymo lygmeniu pradedama reguliuoti pakuočių srautus – iš konteinerinės į užstato. O tokių „perstumdymų“ pasekmės esą neigiamai paveiktų abi sistemas.
VšĮ „Žaliasis taškas“ direktorius Kęstutis Pocius taip pat pritarė, kad stiklinę tarą rinkti būtų nepatogu, neefektyvu ir brangu, mat parduotuvės, rinkdamos metalines ir PET gėrimų pakuotes, jas iš karto gali ir supresuoti, tad jų laikymas neužima daug vietos, kai tuo tarpu stiklo surinkimui reikalingas daug didesnis plotas ir didesnis kiekis resursų.
Stiklo taros tąsymas iki taromatų būtų nepatogus ne tik patiems gyventojams, bet ir parduotuvėse dirbančioms pardavėjoms, mat skaičiuojama, kad stiklo pakuotės yra apie 10 kartų sunkesnės. Pavyzdžiui, kai viena plastiko ar metalinė gėrimų pakuotė sveria 15–50 gramų, stiklo tuo tarpu sveria apie 400–900 gramų.
Tikslai pasiekiami ir per konteinerių tinklus
Štai Austrijoje galioja panaši pakuočių surinkimo sistema kaip ir Vokietijoje lygiagrečiai vystant ir taromatų, ir konteinerių tinklus. Tačiau esminis skirtumas Austrijos užstato sistemoje yra tas, kad į ją patenka tik daugkartinės pakuotės – plastikiniai ir stikliniai gaiviųjų gėrimų buteliai.
Visgi, į užstato sistemą įtraukti ir stiklinių stipriųjų gėrimų butelių Austrija neketina, mat ir dabartinis išvystytas konteinerių tinklas padeda pasiekti užsibrėžtų tikslų. Remiantis 2019 m. „Eurostat“ duomenimis, Austrijoje iš viso surinkta apie 81,1 proc. į rinką patekusių stiklo pakuočių, kai 2022-aisiais siektinas rodiklis yra 85 procentai.
„Kitų šalių patirtis liudija, kad konteinerių tinklas yra veiksmingas, racionalus ir gyventojams patogiausias būdas surinkti stiklo tarą. Lietuvoje stiklo konteinerių tinklas taip pat plečiamas, o stiklo pakuočių surinkimas per konteinerius auga, tad esame tikri, kad pasiekti užsibrėžtus stiklo surinkimo tikslus galime ir be užstato plėtros, neužkraunant papildomos naštos gyventojams ir verslui infliacijos akivaizdoje“, – teigė K. Pocius[4].
Skaičiuojama, kad jei Lietuva priimtų tokį sprendimą į užstato sistemą įtraukti ir visus stipriojo alkoholio ir vyno butelius, trūktų apie 2 tūkst. kv. metrų ploto sandėliavimui. Aplinkos ministerijos skaičiavimais, užstato sistemos plėtra pareikalautų papildomų 165 mln. eurų.
Verslas kratosi tokios idėjos
Tačiau išgirdęs tokius Seimo svarstymus verslas kaipmat stojo užimti savo pozicijos, jog stiklinės taros „kolekcionavimas“ parduotuvėse virs košmaru jų darbuotojams. O štai visuomenininkai stoja sprendimo pusėn – perdirbant stiklą sunaudojama daug mažiau energijos nei jį liejant.
Anot įmonės „Žiedinė ekonomika“ vadovo Domanto Tracevičiaus, dabartiniame karo kontekste stiklo liejimas sunaudoja apie 40 proc. daugiau energijos nei stiklo perdirbimas. Tai reiškia, kad į Lietuvą reikia importuoti ir daugiau dujų[5].
Tokios pačios pozicijos laikosi ir Kauno technologijos universiteto aplinkosaugos technologijos katedros profesorius Gintaras Denafas, kurio nuomone, į užstato sistemą reikėtų įtraukti viską, ką galima perdirbti. Jis taip pat abejoja, ar verslo liejamos ašaros dėl brangaus sistemos išplėtimo išties yra pagrįstos: „Kas bandė paskaičiuoti, kiek reikėtų investuoti į infrastruktūrą ir ar atsirastų, kokie ir kokio masto sunkumai“.
Tačiau verslininkai nebūtų verslininkais, jeigu mintis apie papildomą naštą jų netrikdytų. „Žaliojo taško“ vadovas K. Pocius svarsto, kad tokie pokyčiai išardytų iki šiol buvusią verslo ir pakuočių atliekų tvarkytojų grandinę.
Minusų užstatų sistemos keitime įžvelgia ir Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Vainienė, mat pagrindinė našta užgultų ant prekybininkų pečių – jie turėtų mąstyti, kaip praplėsti prekybvietės plotą, reikėtų samdyti ir daugiau darbuotojų.
Idėja ne itin sužavėjo ir alkoholinių gėrimų prekybos tinklo „Vyno klubas“ įkūrėją Arūną Starkų, mat ant vyno butelių užklijuoti lipdukus su depozito ženklu esą nebūtų taip paprasta, kadangi jie susukti į popierių, o sudėti į dėžes ir pasiekti stiklą yra neįmanoma nesugadinus prekės.
Našta grius ant vartotojų pečių
Visgi Seime nuotaikos šiuo klausimu labiau teigiamos nei girdimos tarp verslininkų. Netgi viliamasi, kad tokiam įstatymo projektui pavyks sulaukti sėkmės. Tačiau simboliška – už tai turės susimokėti patys gyventojai, kuriems brangtų ne tik alkoholiniai gėrimai, bet galimai ir uogienės stiklainiuose[7].
Vienas tokios užstato sistemos plėtros šalininkų Laisvės frakcijos narys Kasparas Adomaitis teigia, kad prekybininkai, besiskundžiantys dėl išaugusių resursų poreikio į taromatus įtraukus ir stiklinius butelius, galėtų branginti produkciją. Kaip pavyzdį jis pateikė ir Suomiją, kurioje stiklinio butelio kaina siekia 16 centų, mat tiek pabrangsta administravimas su visu stipriu alkoholiu.
Taigi, K. Adomaitis svarsto, kad Lietuvoje butelio kaina taipogi galėtų brangti nuo 11 iki 16 centų, juk alkoholis yra tokia prekė – jei vartoji, vadinasi ir susimoki, kad tavo atlieka būtų tvarkoma tinkamai.
Be šio aptarto įstatymo projekto, Seime buvo pateikti dar du siūlymai. Štai Andrius Kupčinskas pasiūlė padaryti išimtį pieno produktų pakuotėms ir nustatyti mažiausią 0,2 litro, o ne 0,1 litro tarą[7], tačiau, anot K. Adomaičio, pieno pakuotės retai kada virsta šiukšlėmis gamtoje.
Antrąjį pasiūlymą pateikė Tomas Tomilinas, Kęstutis Mažeika ir Lukas Savickas, pasiūlę pridėti ir konservuotus maisto produktus stiklo pakuotėje.
