Daugiausia išmokstama per regėjimo, klausos bei kinestetinį režimą
Daugelis žmonių galbūt sakys, kad jie negali mokytis klausydami paskaitos arba kad jiems reikia judėti ar klausytis muzikos studijų metu, kol kiti tvirtins, jog geriausia mokytis klausant audio knygos. Kita vertus, kad preliminariai panagrinėtume žmonių mokymosi galimybes, galime įsivaizduoti dvi klases, kuriose atkartojamos scenos iš „Makbeto“ pjesės.
Pirmojoje mokytojas kruopščiai suplanavo pamoką, atsižvelgdamas į individualius mokymosi skirtumus ir susodindamas mokinius į kelias grupes. Besimokantiesiems taipogi buvo sukurta diagrama ir pjesėje minimų vietovių žemėlapis, pasiekiamas per iPad: vieniems jis padėjo lavinti klausą ir muzikalumą, kitiems – pagal poreikį – mokytis kinestetikos (suvaidinti kai kurias kovas, atstovaujant fizinį pjesės rekvizitą).
Antroje klasėje iPad ar telefonų nebuvo ir mokytojas naudojo aiškius nurodymus, kad paaiškintų sceną iš „Makbeto“. Pastarasis taip pat periodiškai uždavė tiriamuosius klausimus, naudodamas metodą, vadinamą „šaltu skambučiu“, kai visi mokiniai nuleidžia rankas, o mokytojas pasirenka, kas atsakys. Be to, klasė atliko paieškos praktiką trumpų testų forma, kuriuose jie turėjo prisiminti pagrindines žinias iš ankstesnių pamokų[1].
Akivaizdu, kad mokymosi stilių teorija teigia, jog žmonės mokosi įvairiais būdais, daugiausia per regėjimo, klausos ar kinestetinį režimą, todėl studentams turėtų būti pateikta medžiaga, kad būtų galima prisitaikyti prie šių skirtumų.
Dėl šios priežasties mokytojai, kaip žinia, turėtų pateikti įvairius vaizdinio turinio vaizdus, pavyzdžiui, diagramas, garso įrašus ar, reikalui esant, ir galimybę judėti.
Mokymosi metodą suformavo masinė industrializacija
Mokymosi stilių teorija atsirado iš platesnės tendencijos XX amžiuje, kurią paskatino savęs tobulėjimo judėjimas, siekęs patvirtinti individualią iniciatyvą ir propagavęs studentų savarankiškumą. Tačiau idėjos, jog žmones galima grupuoti pagal jų polinkį, siekia dar senesnius laikus, mat jau maždaug 450 m. pr. Kr. Hipokratas teigė, kad pasauliečiai demonstruoja vieną iš keturių temperamentų – melancholiko, sangviniko, flegmatiko ir choleriko. Ir šis įsitikinimas išliko iki pat viduramžių[2].
Savo knygoje „Émile“ (1762) Jeanas-Jacques’as Rousseau – turbūt įtakingiausia šiuolaikinės eros švietimo figūra – irgi palaikė požiūrį, kad mokymasis turi prasidėti vaiko talentų atradimu, o jo gebėjimai vystomi atsižvelgiant į individualius interesus, o ne nusistovėjusias žinias. Kitaip sakant, buvo tikimasi, kad vaikai yra unikaliai skirtingi savo gebėjimais, dėl ko jie turėtų mokytis per jutimo suvokimą ir savęs motyvaciją, – anot jo, vaiko „funkcija“ yra gyventi savo gyvenimą, o ne gyvenimą pagal auklėtojo, kuris mano, kad jis viską geriausiai išmano, tikslą.
Visgi nepaisant šių progresyvių judėjimų, švietimą XIX amžiuje iš esmės suformavo masinė industrializacija su labiau utilitariniu požiūriu į švietimą, teikianti pirmenybę menamam efektyvumui, o ne individualizmui.
Būtina vertinti kiekvieną mokinį kaip asmenybę
Kai XX amžiaus viduryje atsirado įtampa tarp dviejų mokymosi vizijų, pirmoji, iš esmės pagrįsta J. Rousseau idėjomis, mokymąsi laikė įgimta savybe, kylančia iš paties vaiko interesų ir motyvacijos, – pagal šį požiūrį vaikai yra labai nevienalyčiai, turintys skirtingus poreikius, kuriuos reikia patenkinti.
Įdomu tai, kad JAV psichologas Howardas Gardneris taip pat paskelbė daugialypio intelekto teoriją, kuri teigė, kad individai turi skirtingus intelekto būdus, o ne vieną monolitinį ar bendrą intelektą.
Kita vertus, egzistavo ir kita nuomonė, teigianti, jog mokymasis iš esmės yra išorinis procesas, turintis būti administruojamas taikant prievartinius metodus, ir kuriame manoma, kad vaikai yra labiau panašūs, nei skiriasi savo mokymosi būdu, dėl ko švietimas neva yra „formavimas iš išorės“.
Visgi akivaizdu, jog yra daug klausimų, kuriuos reikia apsvarstyti problemiškoje mokymosi stilių teorijoje, bet ar ši iš tikrųjų gali būti išmatuota?
Turbūt tiksliausias apibūdinimas tas, jog mokymosi stiliaus priemonės yra ne pats mokymosi stilius, o mokymosi pirmenybė. Pavyzdžiui, gali būti, kad kažkas labiau mėgsta klausytis audio knygų, o ne skaityti fizinę knygą. Tačiau problema ta, kad nėra įrodymų, jog naudojant garso įrašą toks asmuo geriau supras turinį arba ilgiau įsimins gautas žinias.
Matavimo ugdyme problemos greičiausiai atspindi faktą, kad žmonės negali būti skirstomi į atskiras grupes mokymosi požiūriu taip tvarkingai ir vienareikšmiškai, kaip numato mokymosi stilių teorija. Lygiai taip pat, kaip ne visi, gimę nuo balandžio 20 d. iki gegužės 20 d., yra tokie užsispyrę ir bekompromisiai.
Taigi, paprastai tai, kas yra svarbiau už subjektyvius besimokančiojo pageidavimus, yra mokomos medžiagos pobūdis.
Visiems akivaizdu, kad, tarkime, norint pažinti Afrikos geografiją, vizualinis žemėlapis būtų daug veiksmingesnis nei garso įrašas; o jei mokytumėtės kalbėti ispaniškai, išgirsti tam tikrų žodžių tarimą būtų daug naudingiau nei kokia nors fizinė veikla; kaip ir visi sutiktų, jog žaisti tenisą išmokstama žaidžiant, o ne žiūrint, kaip žaidžia kiti.
Bet kokiu atveju, konkretaus atsakymo dėl veiksmingiausių mokymosi būdų nėra – šiuo metu neegzistuoja tinkamos įrodymų bazės, pateisinančios įvairių mokymosi stilių vertinimų įtraukimą į bendrąją ugdymo praktiką. Bet tikėtina, kad patvirtinimo šališkumas yra dar vienas svarbus veiksnys.
Detaliau kalbant, kaip pažymėjo kai kurie psichologai, mokymosi stilių teorijai pavyko tapti „bendromis žiniomis“ ir plačiai paplitęs jos pripažinimas, deja, yra įtikinama priežastis tuo tikėti[3]. Tačiau tragedija, kai vaikas neišnaudoja savo potencialo dėl pseudomokslinių mokymosi teorijų, mažai rūpinamasi.
Čia pasiekiame paradoksą, kuris teikia vilčių: mes, mokytojai, turėtume vertinti kiekvieną savo mokinį kaip asmenybę, bet tuo pat metu savo mokymo praktiką turėtume grįsti pagrindiniais mokymosi aspektais, kurie yra bendri visiems mokiniams. Tokiu būdu padėsime visiems studentams ilgainiui klestėti kaip individams – sukurti tiltą tarp jų ateities ir praeities bei būdų, kaip pastarieji gali suprasti pasaulį.
