<h2>Poruotis gali būti pavojinga</h2>
<p>Varlės ir rupūžės gyvena beveik visur, įskaitant medžius, gėles, džiungles ar dykumas. Kai kurios, be kita ko, atrodo beveik tokios pat spalvingos kaip vaivorykštė, o kitos gali netgi skristi.</p>
<p>Ne paslaptis, jog varlės kitados gyveno ir kartu su dinozaurais[1]. Kita vertus, nors galbūt daugumai kiek keista matyti, kad pastarosios „pergyveno“ milžiniškas ir nūdienoje pasakomis tapusias būtybes, visgi masinė varlių mirtis, kaip žinia, įvyko dabar vadinamame Geiseltalio regione centrinėje Vokietijoje, ir to priežastis ilgai liko paslaptimi.</p>
<p>Taigi, šimtai varlių fosilijų buvo rasta masinėje kapavietėje 45 milijonų metų senumo pelkėtose Geiseltalio pakrantėse, o jų „grupavimosi“ minėtoje vietovėje priežastis jau dešimtmečius glumino mokslininkus. Tačiau galiausiai buvo rastas ilgai ieškotas atsakymas: šie maži sutvėrimai mirė nuo išsekimo poruojantis.</p>
<p>Taip pat atrasti įrodymai, kad šiuolaikinių varlių ir rupūžių poravimosi elgesys datuojamas mažiausiai 45 milijonus metų, nes masinių kapų varlių fosilijos iš kitų vietų rodo panašias skeleto savybes kaip ir Geiseltalio egzemplioriai.</p>
<p>Dėka detaliai analizuotų iškastinių varlių skeletų, paleontologai galėjo patikrinti, kiek kaulų vis dar yra „savo vietoje“. Tuo tarpu turint minėtus duomenis, buvo galima atskleisti, kas konkrečiai nutiko varlių skeletams po jų mirties, ir paaiškinti jų mirties priežastį.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/david-clode-q8-m4cp0bcq-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Egzistuoja galybė galimų varlių mirties priežasčių</h2>
<p>Kai kurie tyrimai aptiko daug skeletų viename nuosėdų sluoksnyje, kurie parodė, kad dauguma suakmenėjusių varlių mirė per masinio mirtingumo reiškinį – pasikartojančius įvykius, per kuriuos per trumpą laiką mirė daugybė šimtų varlių.</p>
<p>Kiti mokslininkai vis tik manė, kad Geiseltalio varlės bei rupūžės mirė, kai ežerai išdžiūvo ir deguonies lygis staiga sumažėjo. Tačiau ilgainiui buvo prieita prie išvados, jog tai mažai tikėtina, nes varlės galėjo lengvai patekti į netoliese esančius vandens telkinius.</p>
<p>Taip pat rasta tam tikrų įrodymų, kad varlių gaišenos kurį laiką plūduriavo vandenyje, kol nuskendo. Ir tai parodo, jog ežeras išdžiūvęs nebuvo.</p>
<p>Geiseltalio skeletų palyginimas su šiuolaikinėmis varlėmis pademonstravo ir tai, kad dauguma to krašto varlių iš tikrųjų buvo rupūžės. Na, o rupūžės, kaip žinia, laikosi sausumos gyvenimo būdo, išskyrus atvejus, kai grįžta į tvenkinius poruotis. (Jos poravosi su daugybe kitų rupūžių per labai trumpą laikotarpį, kuris kai kurių šiuolaikinių atogrąžų rūšių atveju trunka vos kelias valandas.) </p>
<h2>Seksas gali tapti mirties spąstais šiuolaikinėms rupūžių ir varlių rūšims </h2>
<p>Mažus šaltakraujus gyvūnėlius reguliariai apima išsekimas, dėl ko jie pradeda skęsti. Tiesa, varlių ir rupūžių patelėms kyla nepalyginamai didesnė rizika nuskęsti, nes jas po vandeniu dažnai panardina vienas ar keli patinai[2].</p>
<p>Beje, net ir šiandien masiniai rupūžių kapai aptinkami dalyje migracijos kelių, šalia jų arba poravimosi tvenkiniuose. Tikėtina, kad tokia pati situacija buvo su Geiseltalio egzemplioriais.</p>
<p>Manoma, kad pastarosios pražuvėlės buvo perkeltos lengvų srovių pelkėtuose ežeruose, ir nugrimzdo į dugną šaltuose, giliuose bei niekieno netrikdomuose ežerų regionuose. Tuo tarpu šalta temperatūra (tikriausiai apie 8 ℃) neleido irti ir išlaikė daugelį skeletų geros būklės, dėl ko juose esantys net ir mažiausi kaulai, tokie kaip pirštų ar kojų pirštų, vis dar yra gerai išsilaikę.</p>
<p>Be abejo, kai kurios varlės galėjo mirtinai sušalti, mirti nuo tam tikrų ligų ar senatvės, tačiau tokią informaciją varlės įprastai „nusineša“ į kapą, nes šias tris mirties priežastis sunku patikrinti.</p>
<p>Visgi po kelių mėnesių fosilijų tyrinėjimo ir analizavimo, buvo padaryta išvada, jog labiausiai tikėtinas paaiškinimas, kodėl egzistuoja kelios varlių grupės, kurios mirė beveik tuo pačiu metu skirtinguose tvenkiniuose, yra tas, kad „koją pakišo“ perdėm entuziastingas poravimosi procesas. Tai paaiškina, kodėl skirtingose pasaulio vietose buvo rasta panašių masinių kapų.</p>
<p>Derėtų paminėti ir tai, kad, smalsuolių laimei, Vokietijos Geiseltalio fosilijų kolekcija dešimtmečius buvo uždaryta, bet neseniai vėl atsidarė visuomenei ir mokslininkams. Ir tai yra neįtikėtina laiko kapsulė, kurioje kolekcionuojama daugiau nei 50 000 fosilijų iš lignito (rudosios anglies)[3].</p>
<p>Tarp fosilijų taipogi galima regėti krokodilus, didžiules gyvates, neskraidančius milžiniškus paukščius ir šuns dydžio pirmykščius arklius. Daugelis Geiseltalio fosilijų yra taip gerai išsilaikę, kad jose matomos nuostabios detalės, įskaitant kaulus, žvynus, odą, vidaus organus bei visą žarnyno turinį.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/wallace-heng-njsoi5hxerq-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Nelaikykite varlių savaime suprantamu dalyku</h2>
<p>Nors minėtų poravimosi mirčių atvejai skamba gana ekstremaliai, vis tik daug dažnesnė varlių ir rupūžių mirtingumo priežastis nūdienoje yra užteršti vandens šaltiniai bei ligos.</p>
<p>Ir iš tiesų, varlės ir rupūžės išgyveno keletą klimato pokyčių ir išnykimo krizių Žemėje. Dėl šios priežasties kai kurios rūšys daugiau mūsų planetoje nebepasirodė.</p>
<p>Negana to, 2019 m. JT ataskaita parodė, kad varliagyviai, ypač varlės, neva yra vienos labiausiai nuo gamtos krizės nukentėjusių gyvūnų, mat nors jos gali migruoti nedideliais atstumais, jeigu pasikeičia aplinkos sąlygos jų tvenkinyje, varlės yra itin pažeidžiamos ligų, kurias gali lemti žmogaus poveikis gamtai.</p>
