Ta pačia ranka ir mušama, ir glostoma
Dar gerokai prieš patenkant į XX amžiaus miesto žaidimų aikšteles, sūpynės buvo ritualinis gydymo, bausmės ir transformacijos instrumentas.
Pasikartojančiais, galvos svaigimą sukeliančiais judesiais jos buvo naudojamos dievams ir legendinėms būtybėms paminėti, blogiui atbaidyti, savižudybės potraukiams malšinti (arba paskatinti), psichikos ligoms gydyti, seksualiniam dominavimui išreikšti arba okultine praktika apkaltintiems kankinti[1]. Suptis – tai ne tik žaisti, bet ir pareikšti susidomėjimą kitomis dimensijomis, kitaip sakant.
Iš tiesų sūpynių istorija atskleidžia, kaip šis objektas tapo instrumentalizuotas per ilgą žmonijos istoriją skirtingose teritorijose ir kultūrose, – tai, galima sakyti, yra judėjimo pirmyn ir atgal per laiką bei erdvę analogija.
Instrumentas, kurį nūdienoje randame miesto žaidimų aikštelėse, atkeliavo pas mus ilgu ir vingiuotu keliu, galiausiai išsidriekdamas po visą pasaulį.
Viena vertus, sūpynių paplitimas moderniose žaidimų aikštelėse reiškia, jog šiandien jos naudojamos kaip vaikiškos, ir neturi didelės visuotinės reikšmės. Tačiau taip yra dėl to, jog jas ilgainiui ištiko daugelio kitų suaugusiųjų neprižiūrėtų objektų likimas: sūpynės ėmė ir pateko į vaikų rankas.
Šiaip ar taip, jūs klystate, jei manote, jog skrajoti virve „aptrauktais“ padebesiais yra išimtinai džiaugsminga patirtis – tūkstančius metų šis pakabos bei siūbavimo derinys tarnavo baudžiamosioms ar terapinėms praktikoms.
Pavyzdžiui, klasikinėje Graikijoje žodis „aiora“ reiškė ir sūpynes, ir kilpą ant pasagos, kuri imitavo kartuves[2]. Taip ši kitados nuostabą kėlusi „prakeikimo mašina“ – mirties prietaisą, priklausomai nuo nuotaikos, transformuojanti į pramogą – tapo žaidimo ir drausmės instrumentu.
Nors sūpynės nėra nei arklys, nei varpa, jos sugebėjo įkūnyti viską
Kai sūpynės nebuvo naudojamos baudžiamajam tikslui, pastarosios vis tiek kėlė nepageidaujamų, veik siaubingų padarinių.
Spiritizmo istorijoje iš tiesų yra daug nuorodų į sūpynes (švytuokles), kurios buvo vaizduojamos su merginų lavonais; objektai taip pat buvo neretai įvardijami „vaiduoklių apsėstais“ ir „savaime judančiais“. Dėl minėtos priežasties sūpynės per visą gyvavimo istoriją buvo ne kartą naudojamos kaip ritualinis instrumentas, sukeliantis emocinę ir moralinę dezorientaciją.
Tai liudijo ir svarbus filosofas, iškilus mokslininkas bei psichoanalizės įkūrėjas Sigmuntas Freudas knygoje „Trys esė apie seksualumo teoriją“, kurioje rašė apie ritmingą nykščių čiulpimą ir kitus neva malonumą teikiančius pojūčius, kuriuos sukelia įvairios kūno jaudinimo formos[3].
Detaliau kalbant, S. Freudui siūbavimas asocijavosi su seksualumu nepaisant lyties, kuris, jei būna nuslopintas, jo nuomone, pasireiškia pykinimu ir vėmimu, kaip ir supantis ant sūpynių, keliaujant siūbuojančiais traukiniais ar valtimis.
Senovės Kinijoje malonumų vieta buvo aptvertas sodas, kuriame susitikdavo turtingų šeimų žmonos ir sugulovės „linksmintis“ ant sūpynių. Įdomiausia tai, jog proceso metu struktūriškai prastesnę socialinę padėtį užėmę asmenys galėjo bent laikinai išsivaduoti iš baudžiavos. (Turbūt nieko keisto, kadangi supantis dirbtinai stimuliuojama jutimų sistema, keičianti suvokimą apie pusiausvyrą ir padėtį bendrąja prasme.)
Kai kuriuose traktatuose galvos svaigimas iš tiesų apibūdinamas kaip klaidinga sąmonės būsena (kai „juda“ žemė): siūbuodamasis pirmyn ir atgal, žmogus nevalingai ieško skraidančių šešėlių, metamų ant tinklainės, įsivaizduodamas, kad yra tuo, kuo nėra; skirtingai nei sergant psichine liga, žmonės patiria dezorientacijos būseną, kuri iš pradžių yra fizinė, bet gali tapti emocine ir net politine.
Žinoma, sūpynės nėra nei arklys, nei kilimėlis, nei šakutė, nei šluota, nei valtis, nei varpa, bet jos sugebėjo (ir, esu tikra, vis dar sugeba) įkūnyti kiekvieną iš šių dalykų, juos reikšti ir tam tikru mastu pakeisti, suteikdamos galimybę sukurti išgalvotas erdves bet kurioje pasaulio vietoje.
Sūpynės – emocinio palengvėjimo įrankis
Jei kieme esančios sūpynės kelia svajingas asociacijas kasdieninio gyvenimo šurmulyje, pagalvokite dar kartą.
Akivaizdu, jog siūbavimo pirmyn ir atgal patirtis yra konceptualizuotos ekonomikos dalis, kurioje kūnas jaučiasi išlaisvintas nuo pasaulinę tvarką reglamentuojančių socialinių taisyklių, – sūpynės atspindi emocinį prieglobstį bėgant nuo fizinių suvaržymų bei socialinių susitarimų.
Neabejoju, jog daugelis pritartų, kad kaip ir tie, kurie ieško paguodos poezijoje, šis jausmas suteikia jaukią erdvę, kurioje galima apsisaugoti nuo politinių audrų, socialinių vaidmenų ir asmeninių tragedijų.
Vis dėlto sūpynės ne visada simbolizavo nusistovėjusios tvarkos pakeitimo galimybę.
Kaip ir aktorius, kuris žino, kad vaidina, taip ir tie, kurie sūpuojasi, turi skirtingą sąmonę, – vieną ten, aukštai, kitą ant žemės: nors judant pirmyn ir atgal imama abejoti pasaulio taisyklėmis, taip pat žinoma, jog sūpynės žymi reikalavimus, leidžiančius tik tam tikras judėjimo trajektorijas; nors pramoga kvestionuoja fizines ir socialines santvarkas dėl fizinės bei emocinės dezorientacijos, vis tiek palieka viską taip, kaip buvo.
Tai yra apgaulės žaidimas, kaip ir nepilnas gramas marihuanos ar grupinis seksas „vardan“ santuokos išlikimo; geriausiu atveju tai sukelia tik laikiną išsivadavimą iš vergijos, o ne emancipaciją.
Pavyzdžiui, šiaurės Tailande moterys puošėsi ir suposi, apleisdamos gyvulius ir dirbamas žemes. Bet ritualas toli gražu nepakeitė nevienodų sąlygų, o tik dar labiau įamžino status quo, – veiksmui pasibaigus, išliko tos pačios dominavimo pozicijos, neretai susijusios su savižudybės grėsme. (Ši socialinio „transvestizmo“ forma simboliškai siejosi su sekso galia, kuomet moterys laikinai užėmė dominuojančią padėtį.)
Galų gale, nesvarbu, ar kalbėtume apie klasikinę Graikiją, senovės Persiją, ikiimperinę Kiniją ar senovės Egiptą, sūpynių istorija yra persmelkta bendrų bruožų bei mitų atkaklumo: girtavimas, meilė, žmogžudystė, savižudybė ar ambicijos vis dar sukasi apie neišvengiamą impulsą, kuris iš esmės būtų niekis be socialinio „mandato“, nepastebimai įsirėžusio į kūną per laiką.
